Maironio lietuvių literatūros muziejuje trečiadienį rinkosi neabejingieji poeto, rašytojo, vertėjo Kęstučio Navako kūrybai ir jo asmenybei. Čia skambėjo eilės ir prisiminimai.
Slovakijos ministrą pirmininką Robertą Fico (Robertą Ficą) trečiadienį pašovė ir labai sunkiai sužeidė, kaip skelbiama, vienas šalies rašytojas, tačiau vicepremjeras sakė tikintis, kad premjeras išgyvens.
Daugybę eilėraščių mylimai žmonai Irutei paskyręs Aleksas Dabulskis viename iš jų dėkojo lemčiai: „Pirmiausia dėkoju, kad ištiesė man mylinčios moters rankas“. Irenos Dabulskienės meilės savo gyvenimo žmogui – su kaupu ir dabar. Einant ketvirtiems metams po A. Dabulskio mirties ji subūrė žmones paminėti žinomo poeto, satyriko, vertėjo 90-metį.
Žmonės miršta, bet šiandien trijuose kambariuose, vaizduojančiuose jaukų Kęstučio Navako pasaulį Žaliakalnyje, jo istoriją pasakoja lenktas peiliukas, krištolinė taurė ir juodas paltas.
„Meilės yra tiek, kiek pats sugebi jos sukurti“, – taip 365-ąją metų dieną apibūdina poetas, kunigas Benas Audrius Martusevičius, arba Benas Lyris. Būtent šiuo pseudonimu kunigą geriausiai žino jo gerbėjai socialiniuose tinkluose, kur pozityvias, gydančias jo mintis ir įkvėpimus skaito daugiau nei 100 tūkst. sekėjų.
Ne tik besidomintys literatūra puikiai žino poetą Antaną A. Jonyną – eilėraščio „Ant kalėdinės eglutės“, dainuojamus legendinio „Kardiofono“, žodžius dažnas galėtų pratęsti iš atminties, nebent būtų naujiena, kad jų autorius ir yra garsus poetas A. A. Jonynas – Nacionalinės premijos laureatas, pelnęs daugybę apdovanojimų, o šįmet – ir Baltijos Asamblėjos literatūros premiją.