Tėvo ir dukros dialogas virto fotografijomis

VDU menų galerijoje „101“ gausu moterų portretų... Stiprūs, idealizuoti, erotiški ir ryškūs atvaizdai, pasitinkantys galerijos lankytojus, – tėvo ir dukters dueto darbo vaisius. Vienos šeimos, dviejų kartų menininkai Monika Požerskytė-Kalvelė ir Romualdas Požerskis kviečia žiūrovą pasiklausyti „Netikėto dialogo apie moteris“.

Autorių požiūriai į šią temą – skirtingi. Vienas garsiausių Lietuvos fotomenininkų Romualdas Požerskis rodo moters kūno grožį, natūralumą ir pateikia kiek surežisuotų situacijų siužetus, o kaip į moteris ir savo darbą žvelgia jaunesnės kartos menininkė M. Požerskytė-Kalvelė, papasakos ji pati.

– Žinome, kad paroda jungtinė – dviejų autorių, šiuo atveju dar ir dviejų kartų. Bendradarbiavimas su kitu menininku gali dovanoti įvairių patirčių. Kaip sekėsi bendradarbiauti, kokių patyrimų turėjote?

– Tikriausiai labai svarbu pasakyti, kad tas kitas menininkas yra tėtis. Tad pats santykis daugiau šeiminis. Toji patirtis dirbti ir kurti kartu su tėčiu man atrodo labai svarbi, todėl labai vertinu laiką, praleistą kartu. Džiaugčiausi dėl kiekvieno žmogaus, jeigu jis turėtų tokią galimybę – ne tik būti, bet ir kurti kartu. Tuo laiku, kai tai darėme kartu, tikrai labai džiaugiausi, nes pokalbiai šeimoje, buityje yra vienokie, o kai pereini prie kūrybos, dalijiesi visai kitokiomis patirtimis. Peržengusi kūrybos ribą sužinojau apie savo tėtį daugiau, nei būčiau sužinojusi tiesiog būdama šeimos rate. Nors ir esame skirtingų kartų, požiūrių, santykis išliko darnus. Aš priimu jo požiūrį ir labai džiaugiuosi, kad tėtis priėmė manąjį. Jeigu nuomonės nesutampa, tai irgi gerai, mes niekada nedarėme dėl to problemų.

Moterys. Monika Požerskytė

– Kaip gimė idėja sujungti jėgas tokiam kūrybos procesui? Kas tapo įkvėpimo šaltiniu? Kaip atsirenkate fotografijų temas?

– Lemtingas įvykis, nuo kurio viskas prasidėjo, – pirma kelionė į festivalį „Burning Man“ 2008 m. Patekti į jį buvo didžiulė tėčio svajonė. Amerikoje turėjau draugę, tad man pavyko suorganizuoti kelionę ir kartu ten nuvykti. Apsilankius ten gimė ir viena paroda, ir katalogas, ir bendras darbas. Dirbome skirtingomis technikomis: aš – su analogine fotografija, fotografavau panoraminiu „Horizont“ fotoaparatu, o tėtis – su skaitmena. Toks buvo pirmasis mūsų susidūrimas... Tačiau jau ir seniau kirbėjo mintis, kad turime nemažai bendrų, panašių temų arba tokių pat, bet labai skirtingai įgyvendintų. Tėtis, man atrodo, kažkada šias mintis garsiai išsakė.

Visa tai išsivystė į bendrą kelerių metų planavimą, dėliojimą ir norą išleisti bendrų darbų knygą, kurioje bus dvylika bendrų temų. Tai temos, kurios vienu ar kitu gyvenimo etapu pasirodė aktualios tiek man, tiek tėčiui. Tai tarsi inspiracijų, galbūt, kaip darbų knyga, parodanti, kaip galima, pasirinkus tokias pačias temas, dirbti absoliučiai skirtingai. Kelerius metus ieškojome tų temų, kurios persidengia, papildo viena kitą arba yra labai skirtingos, bet jas jaučiame vienodai – mus sieja toks pats jausmas, kurį patyrėme kurdami.

Konkrečiau kalbant apie temas, būna tokių, kuriomis kuriant gali ilsėtis. Kaip kad mano natiurmortų temos, kai aš ilsiuosi, pabėgu, kur nebėra žmogaus. Esu vien aš ir natiurmortas, šviesa, nieko daugiau. Yra kitokių temų, kurios atsirado ar jas padiktavo galbūt koks laikmetis, pavyzdžiui, Lietuvos valstybingumo šimtmečio šventimas. Įvardykime tai kaip socialinę temą. Projektas išsivystė dėl stipraus noro asmeniškai prisidėti prie šimtmečio (M. Požerskytė-Kalvelė sukūrė fotografijų seriją „100 metų kartu“, kurioje įamžinti senoliai dalijasi gyvenimo prisiminimais, – aut. past.). Kitos mano temos labiau asmeninės. Kai tuo metu kas nors labai rūpi ir išsakai tai tuo, kuo moki. Taigi, aš išsakau fotografija. Mano kelyje iki šiol didelę dalį užima komercinė fotografija, bet net ir per ją pavyksta pasiųsti savą žinutę.

Užsiėmiau ir spalvota fotografija, mados fotografija, ėjau su europine banga, kuri siūlė daugiau natūralumo, mažiau makiažo, fotošopo. To atsisakiau viena pirmųjų.

– Kaip apibūdintumėte pasiruošimo fotografuoti procesą, ar turite kokių nors ritualų, kurie padeda įsijausti į fotografavimo akimirką? Kokioje aplinkoje dažniausiai renkatės dirbti?

– Iš tikrųjų dabar supratau, kad prieš fotosesiją reikia laiko įsikrauti. Būtina skirti laiko susipažinti su herojumi. Pasidomiu, kaip tas žmogus atrodo, peržiūriu jo nuotraukas, jeigu apie jį nieko nežinau, paskaitau. Labai svarbu pamatyti išvaizdą, tai leidžia apgalvoti šviesą, kompoziciją, tad atėjusi į studiją jau būnu bene viską apsvarsčiusi ir apgalvojusi. Nėra taip, kad, žmogui atėjus į studiją, pradedi vartyti knygas, ieškoti informacijos... Mano pasiruošti trunka kelias dienas, o kartais ir net savaitę. Inspiracija ateina iš knygų ar fotografijos albumų peržiūrų. Tikrai nėra taip, kad susitikimo su žmogumi minutę ateina ir įkvėpimas. Tai  įdirbis, pasiruošimas, bet kai ateini ir viskas vyksta sklandžiai, visi galvoja, kad tai labai lengva, nors taip tikrai nėra.

– Kiekvienoje fotografijoje slypi ypatingas momentas, pagautas objektyvu. Kada ir kaip pajuntate, kad tai būtent tas momentas?

– Fotografuodama žmogų visada žinau, kad yra tas vienas milimetras, kai viskas idealiai tinka: idealus rakursas, šviesa, o pats herojus būna kažkur kitur, nustoja galvoti, kaip atrodo, nebemąsto, kur toji nuotrauka bus naudojama, pradeda galvoti apie kitus dalykus, ir tada yra ta sekundė, kuri fotografuojant atneša atokvėpį. Tuomet ir žmogaus klausiu: „Ar jautėte?“. Sako: „Jaučiau.“ Supranti, kad viskas... Žmogus paleido, pasitikėjo ir nebegalvojo, jam nerūpėjo, kaip atrodė, apie save nebemąstė. Taigi, tai momentas, kurį ne tik pati pajaučiu, bet jaučiu, kad ir kitas kartu pajuto.

– Be galo svarbu užfiksuoti tokias akimirkas, kurios būtų įsimintinos ir įtaigios. Kaip kuriate ryšį su modeliais, kad šie padėtų išryškinti tikrąją asmenybę ir išskirtinumą fotografijose?

– Yra herojų, kurie žino, kur ateina. Būna tokių, kurie ateina pasidomėję apie mane, sako: aš apie jus skaičiau, žiūrėjau, pamenu jūsų patarimus, kaip pozuoti... Kai ateinu pasiruošusi ne tik aš, bet ir fotografuojamas žmogus, šis ryšys sukuria absoliučiai kitokią fotosesiją. Kiekvienas fotografas nori sukurti savitą ryšį, todėl šis abipusis pasitikėjimas byloja apie norą sukurti ką nors prasmingo kartu. Nes man atrodo, kad tai nėra mano vienos šokis. Tai ir to paties žmogaus, kuriam svarbu, ir to trečio, kuris žiūri. Vis dėlto atsiras žiūrovas (šeimos narys, socialinių tinklų naudotojas), kuris matys mano herojaus nuotraukas. Taigi, trečio žmogaus atsakas taip pat svarbus ir reikšmingas.

– Kokius svarbiausius aspektus ir emocijas norite išreikšti fotografuodama asmenybę? Kokia esminė žinutė, skirta žiūrovui, slypi šiose fotografijose?

– Jeigu fotografuoju portretus, apie žiūrovą tikrai negalvoju. Su portretuojamu žmogumi kuriu mūsų asmeninį ryšį. Kalbant apie žinutę, visada galvoju, ar įmanoma pagauti tą sekundę, kai žmogus nebemato kameros, pamiršta, kad ji – priešais, ir bent vieną sekundę sugeba pažvelgti atviru žvilgsniu. Juk, jeigu nepakeliu kameros, žmogus į mane žiūri labai atvirai, drąsiai, tiesiai į akis, o kai pakeliu kamerą – objektyvas kelia žmogui įtampą. Todėl visada stengiuosi sulaukti tos akimirkos, kada žmogus žiūri tiesiai, kiaurai į gylį, lyg nebūtų objektyvo. Bandau pagauti lengvumą, kai žmogus nieko nedaro, ilsisi, juokiasi, yra atsipalaidavęs, o tai ilgas darbas. Niekas prieš kamerą nesijaučia patogiai. Niekas, net aktoriai. Jie dar blogiau jaučiasi, nes yra pripratę judėti scenoje, kalbėti, o čia scena sumažėja iki vienos kėdės ir jie negali kalbėti. Tuomet kyla dar daugiau įtampos nei kitiems žmonėms. Visada galvojau, kad tai vieni iš laisviausių žmonių priešais kamerą, bet, deja...

– Jūsų darbuose – gerai pažįstami Lietuvos, o kas stebina labiau, net ir gerai pasaulyje žinomi veidai. Koks susitikimas buvo įdomiausias jums pačiai?

– Per šitiek metų, kai fotografavau ir žvaigždes, ir žvaigždutes, supratau, kad kuo žmogus daugiau pasiekęs savo darbu kultūros srityje, tuo jis paprastesnis ir tuo lengviau dirbti. Vienadienės žvaigždės, ypač atsiradusios televizijoje, neįtikėtinai susireikšminusios. Iš tiesų, kuo žmogus užima žemesnę padėtį, tuo stipriau atsiskleidžia jo kompleksai. Man malonu dirbti su visišką pasitikėjimą rodančiais žmonėmis, kurie tiesiog bendradarbiauja ir supranta mano darbą kaip kūrėjos, laiko tai bendru mūsų projektu.

– Ar pastebite savo stiliaus kaitą, naujų tendencijų įtaką, ar stengiatės išlaikyti vieną autentišką braižą?

– Sukurti savo braižą fotografui yra vienas sudėtingiausių dalykų. Užsiėmiau ir spalvota fotografija, mados fotografija, ėjau su europine banga, kuri siūlė daugiau natūralumo, mažiau makiažo, fotošopo, postprodukcijos naudojimo. To atsisakiau viena pirmųjų. Šis ėjimas su srove arba vos vos prieš srovę turėjo įtakos. Man didžiausias komplimentas, kai žmonės sako: mačiau nuotraukas ir iškart atpažinau, kad jūsų, nors mano pavardės ir nebuvo. Vadinasi, kažkoks stilius yra sukurtas, nesvarbu, fotografuoji asmeninį portretą ar kūrybinį, ar net komercinį. Turbūt pavyko rasti savo požiūrį, suformuoti stilių... Tačiau tikiuosi, kad jis vis keisis, nes kitaip reikš, kad pasenau. Atsiranda naujų technologijų, negalime atsilikti. Mano darbo pati pradžia buvo su juostomis, analoginė fotografija. Kai studijavau, dar nebuvo skaitmenos, tiksliau, Lietuvoje ji nebuvo įkandama. Todėl, staiga perėjus į fotošopą, šviesas, skaitmeninę fotografiją, tikrai buvo ką veikti. Neatsilikti padeda dėstytojos darbas. Turiu žinoti, parodyti naujas tendencijas studentams, o jie pateikia savų pastebėjimų apie tai, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Tad bendravimas su jaunąja karta irgi padeda.


Kas? Paroda „Netikėtas dialogas apie moteris“.

Kur? VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7).

Kada? Iki lapkričio 17 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nereta \\\\\.../////

Nereta  \\\\\...///// portretas
dukra'pisių.

labai

labai portretas
keistas tevo ir dukros'dialogas',jis kaskoks .....?

..

.. portretas
Cia tas fotografas kur sovietu okupacijos met fografuodavo žmonių veidus kurie į bažnyčia vaikšto? Kad poto kas reikia informacija turėtu?
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių