Laiptai - Kauno, įsikūrusio slėnyje ir kalvose, likimas

Kaune yra 62-eji laiptai, be kurių būtų sunku išsiversti slėnyje ir ant kalvų išsidėsčiusiame mieste. Kiekvieni jų turi savas istorijas, kurias pasakoja Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresnioji bibliografė Janina Černevičienė.

Vaižganto ar Putino?

Sunku pasakyti, kada pasaulyje atsirado pirmieji laiptai. Greičiausiai tuomet, kai žmogus, norėdamas apsaugoti nuo laukinių žvėrių savo būstą, įrengdavo jį oloje taip aukštai, kad šeimininkas jį galėtų pasiekti, o plėšrūnai - ne.

Kaune nuo tarpukario laiptai statomi tam, kad Žaliakalnio ar, pavyzdžiui, Aleksoto gyventojai galėtų patogiau pasiekti slėnyje įsikūrusį miesto centrą. Visi iki XX a. trečiojo dešimtmečio Kaune statyti laiptai buvo mediniai - tik 1926 m. prasidėjo akmeninių laiptų era.

Šiuo metu Žaliakalnį su miesto centru jungia ir tarpukariu, ir sovietmečiu statyti laiptai. Bene trumpiausi jų - statūs Dzūkų laiptai (109 granito pakopos). Dažniausiai jais naudojasi ant kalno įsikūrusios Dailės gimnazijos moksleiviai, net nežinantys, kad kažkada šie laiptai buvo apšviesti žibintais, čia stovėjo šiukšliadėžės ir gražūs suoliukai.
Vaižganto laiptų (pavadinimą paprastai lemia objektas, į kurį atsiremia viršutinė laiptų dalis) pradžia - V.Mykolaičio-Putino gatvės tąsoje.

Šiais laiptais iš tiesų daugybę kartų kopė rašytojas, tad greičiausiai dėl to šiuos laiptus aplinkiniai atkakliai vadina Putino laiptais. Jie kyla į kalną, įsiliedami į Vaižganto g. Šiuos 1937 m. pastatytus laiptus suprojektavo architektas Stasys Kudokas, pats gyvenęs šalia - apie tai liudija beveik laiptų viduryje, priešais architekto namą, pastatyta atminimo lenta. Beje, S.Kudokas buvo vienintelis architektas Lietuvoje, tarpukariu turėjęs teisę projektuoti ir Vakarų Europos šalyse.

Apačioje planavo turgelį

Fryko laiptai pavadinti juos suprojektavusio vieno pirmųjų laikinosios sostinės architekto vardu. Edmundas Frykas yra Teisingumo ministerijos rūmų (dabar - Filharmonija), Kredito unijos rūmų (dabar - Taupomasis bankas K.Donelaičio g. 76) ir kitus įspūdingų Kauno pastatų autorius.

Architektas gyveno Žaliakalnyje. Norėdamas iš miesto centro greitai patekti į savo namus Žaliakalnyje, architektas savo reikmėms suprojektavo ir 1927 m. įrengė medinius laiptus. Jie buvo privatūs, todėl ne kiekvienas galėjo jais naudotis. Laiptų apačioje, į kurią atsiremia Bažnyčios g., E.Frykas pastatė neįprastos architektūrinės formos namelį, kurį iki šiol puošia pelėdos skulptūra.

Anot senųjų kauniečių, laiptų apačioje architektas ketino įkurti turgelį, kuriame būtų prekiaujama jo sode ir darže užaugintomis daržovėmis bei prancūziškomis kriaušėmis. Keistos formos namelis buvo skirtas pardavėjai, kad ji visada būtų darbo vietoje. Sovietmečio pabaigoje aplūžę mediniai laiptai buvo pakeisti betoniniais, beprotiškai stačiais ir be poilsio aikštelių.

Garsi Lietuvos poetė Judita Vaičiūnaitė knygoje „Vaikystės veidrody“ rašė, kad Kauko laiptai turbūt patys gražiausi pasaulyje gatvės laiptai, įrėminti žaliomis kalvomis. Šiuos kauniečiams gerai žinomus laiptus 1936 m. suplanavo inžinierius Feliksas Vizbaras, o projektą parengė architektas Stasys Kudokas, daug dėmesio skyręs jų estetikai.

Laiptų viršuje, panaudojus dviejų lietaus surinkimo baseinų vandenį, įrengtas fontanas, kurį papuošė Broniaus Zalenso skulptūra „Poilsis“. Prieš devynerius metus Petro Ščiupoko iniciatyva laiptų pradžioje atnaujintas seniausias miesto fontanas, 2003 m. laiptai buvo remontuojami.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietoj dabartinių Kauko laiptų į kalną kilo paprasta negrįsta gatvelė, vadinta Liudmilos vardu. Lietuvai tapus nepriklausoma, ji buvo pervadinta į Kauko.

Tunelius užvertė žemėmis

Vytauto parko laiptai pastatyti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Dar nepavyko išsiaiškinti, kas yra jų autorius. Iki šiol išlikusios apatinę laiptų dalį tvirtinanti akmens siena, metalinė tvorelė, varteliai.

Tik nedaugelis kauniečių žino, kad tarp laiptų, vedančių atrakcionų link, ir Laisvės alėjos antrojo namo yra vokiečių laikais iškasti, o vėliau užversti žemėmis iki šiol netyrinėti tuneliai. Spėjama, kad jie buvo skirti pasislėpti minėtame name gyvenusiems karininkams per aviacijos antskrydžius.

Vytauto parko laiptų viršuje pūpso įspūdingo dydžio rudai nudažytas akmuo, kurį kai kurie kauniečiai vadina Kauno Puntuku, tačiau niekas negali pasakyti, kada ir kodėl jis čia atsirado.

Pokario metais laiptų apačioje atsirado bilietų kasa - kontrolieriai tikrindavo bilietus prie laiptų vartelių. Dabar toje būdelėje, kur buvo prekiaujama bilietais, kiemsargiai laiko savo darbo įrankius. Prieš aštuonerius metus buvo remontuojama Vytauto laiptų kairioji atšaka: sutvarkyta 119 pakopų, greta įrengtas dviračių takas.

Didžiausi ir populiariausi sovietmečiu (1988 m.) statyti laiptai jungė V.Putvinskio (buvusi - S.Nėries) gatvę su kažkada ant kalno veikusia didžiule gamykla „Banga“ (dabar - Prisikėlimo bažnyčia). Kadangi šiuos laiptus projektavo architektas Virginijus Juozaitis, jie kartais vadinami Juozaičio laiptais, tačiau dažniau išgirsi Saulės ar Šilelio pavadinimą. Šie laiptai, neturintys oficialaus pavadinimo, prasideda V.Putvinskio gatvėje, šalia „Pompėjos“ restorano.

Aleksoto laiptai pradėjo funkcionuoti 1930 m. pradžioje - apie tai pranešė to meto spauda. Laiptai sujungė Aleksoto tiltą su Aleksoto aukštuma, ant kurios tuo metu buvo statomas Fizikos ir Chemijos institutas.

Laiptams buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Nors, įrengus funikulierių, šių laiptų reikšmė sumenko, tačiau aleksotiškiai jais naudojasi ir dabar. Juolab kad jais pakilus galima patekti į apžvalgos aikštelę, iš kurios lyg ant delno matysi visas Kauno Senamiestis.