Atgal į sovietinį rojų?

Iliuzijas apie tariamus sovietmečio privalumus išsklaido ne tik atgrasūs prisiminimai apie deficitų paieškas ir eiles prie maisto produktų, anuos laikus demaskuoja ir išlikę buities reliktai – sovietmečiu gaminti indai, drabužiai, baldai. Visa tai pažinus, šiandien vargiai norėtųsi vėl grįžti į sovietinį „rojų“.

Be privačios erdvės

Atskiras kambarys su sava lova, kitais baldais ir žaismingomis vaikiškomis smulkmenomis buvo neįsivaizduojamas dalykas pokario metų ir vėlesniais dešimtmečiais sovietų Lietuvoje gimusiam vaikui.

Daugelis šeimų gyveno susigrūdę komunaliniuose butuose ar bendrabučiuose su bendromis virtuvėmis, bendrais, neretai lauko tualetais ir prausyklomis.

Bent penktadalis vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų tikrai pamena laikus, kai keturių ar penkių asmenų ar dar didesnės šeimos turėdavo tenkintis vieno kambario būstu, vakarais virstančiu vienu dideliu miegamuoju, kuriame nebebuvo kur pastatyti kojos pro paklotus gultus.

Būtent gultus, nes lovą paprastai turėdavo tik tėtis su mama. Vaikams tekdavo išlankstoma brezentinė lovelė aliuminiu rėmu ar komodos apatinis stalčius, jei pasisekdavo tokį baldą užsisakyti pas nagingą baldžių.

„Išlankstomoje lovoje mano brolis miegojo iki pilnametystės, kol gyveno pas tėvus. Tikrą lovą įsigijo tik pradėjęs savarankišką gyvenimą, kai ėmė dirbti. Retas vaikas tais laikais turėdavo tikrą lovą, nes jos būstuose tiesiog netilpdavo. Pas mus namuose buvo tėvų lova, spinta, apskritas stalas, keturios kėdės, lentynėlė, ant kurios būdavo sudėtos įvairios skulptūrėlės“, – pasakojo pensinio amžiaus Irena, kilusi iš paprastos darbininkų šeimos.

O apie privačią erdvę niekas esą nė nesvajojo.

75 metų Aurelija teigė, kad pokario vaikai augo, žaidė, džiaugėsi tuo, ką turi, nes neturėjo su kuo palyginti.

„Atskiras kambarys vaikui buvo neįsivaizduojamas dalykas. Mes gyvenome be savo privačios erdvės, turėjome išmokti būti kartu su šeimos nariais, išmokti nusileisti, žinoti, kada ir ką pasakyti. Neturėjome porcelianinių ar keraminių puodelių, tik metalinius, bet jie visada privalėjo būti švarūs ir tuo pasirūpinti turėdavo kiekvienas vaikas šeimoje. Bet mes mokėjome džiaugtis bet kokiu blizgučiu, bet kokia naujai atsiradusia spalva. Visi buvome aprengti vienodai, kažkokiais nutįsusiais sportiniais rūbais. Problema atsirado paauglystėje, kai jau norėjosi pasipuošti, kad kažkam patiktum“, – prisiminė Aurelija.

Vaizdas: šioje nuotraukoje užfiksuotas labiau pasiturinčių sovietinių piliečių butas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Naktį – eilėje prie baldų

Skurdi buitis ilgus dešimtmečius slėgė daugybę sovietinės Lietuvos žmonių.

1964-aisiais Irenos tėvai gavo būstą naujame daugiabutyje, tad senuosius baldus paliko sename žinybiniame bute.

Moteris pasakojo, kad jos mama iš seno būsto pasiėmė tik lovą, visus kitus baldus nusprendė pirkti naujus.

„Fabrike gaminti baldai buvo gana brangūs ir jų nebuvo galima gauti. Tėvai prie baldų stovėjo per naktį užsiėmę eilę. Mama neturėjo pinigų, bet mano brolis jau dirbo ir jai padėjo, nes tuomet gaudavo vadinamąjį tryliktą atlyginimą. Tuomet mūsų naujajame bute atsirado trijų dalių šviesi sekcija, trikampis staliukas, du foteliai plonomis kojelėmis. O 1968 m. įsigijome ir televizorių“, – pasakojo Irena.

Moteris prisimena, kad tuomet šaldytuvo dar neturėjo, nes tai tuo metu buvo ypatingos prabangos prekė, namuose nebuvo ir kilimo, tik vėliau pavyko įsigyti siaurą kiliminį taką.

Vadinamuosiuose chruščiovinio tipo namuose virtuvėse šaldytuvo funkciją turėdavo atlikti nedidelė spintelė po palange su atviru plyšiu į lauką.

Šią sovietinės buities anomaliją netrukus gyventojai „užaklindavo“, kai vis daugiau žmonių jau galėdavo įsigyti šaldytuvus.

„Į sekciją už stiklo paprastai žmonės dėdavo indus, bet juos gauti irgi būdavo nelengva. Pas mus, pamenu, buvo padėti šeši puodeliai ir kelios purpurinės spalvos stiklinės taurės, prabangių indų mes neturėjome. Indai kainavo tuomet nepigiai ir gauti jų nebuvo galima“, – prisiminė Irena.

Dažname bute dienines užuolaidas moterys pasigamindavo iš tinklo, jas nudažydavo rudai, ant to tinklo išsiuvinėdavo gelsvas stilizuotas tulpes.

Moterys buvo labai išradingos, rasdavo, kaip papuošti namus.

„Tuomet nebuvo nieko, nei dažų, nei tapetų. Klausimas, kaip namus paversti jaukiais, kaip juos susiremontuoti? Viena mano pažįstama iš nevilties leido vaikams piešti ant sienų, ne teplioti, o gražiai piešti, neįsivaizduojate, kokios puikios kompozicijos išėjo. Paskui prisidėjo ir tėvai, piešė ten, kur vaikai nepasiekė, nors nė vienas nebuvo dailininkas. Labai šauniai sugalvojo, žmonės pas mus buvo kūrybingi“, – pasakojo Aurelija.

Eksponatai: ne viename muziejuje yra užsilikusių sovietmečio propagandinių plokštelių, be kurių įrašų neapsieidavo nė vienas ano meto oficialus renginys. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Išbandymas šaltu vandeniu

Šiandien sunkiai suvokiamas dalykas – gyvenimas be šilto vandens. Ir taip ketvirtį amžiaus pačioje „laimingiausioje“ valstybėje visame pasaulyje.

Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo.

„Šiandien tai atrodo katastrofa. O tada mūsų namuose buvo krosnis. Tai kartais pašildydavo to vandens, bet dažniausiai tekdavo praustis šaltu. Didelis įvykis būdavo skalbimas, kai būdavo skalbiami rūbai ir patalynė, kuri būdavo tik balta. Tekdavo ją ilgai virinti. Tądien visi darbai sukdavosi tik apie skalbimą, ir visi šeimos nariai, kiek galėdavo, tiek padėdavo. Jei šiandien reikėtų taip gyventi, kažin, ar bemokėtume“, – svarstė moteris.

Anot Aurelijos, šiandien žmonės neįvertina paprastų smulkmenų, kuriomis turėtume džiaugtis, kad ir šiltu vandeniu, tekančiu iš čiaupo, kuris Lietuvos miestuose atsirado tik po kokių 25 metų po karo.

„Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo“, – kalbėjo moteris.

Indai: tokių masinės gamybos sovietmečio gamyklų servizų, silkinių ar vazų vaisiams būdavo kone kiekviename sovietinio žmogaus bute. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Visos – auksarankės

Moterys tuomet kelnių nedėvėjo, tik – sijonus, sukneles, palaidines. Viską siūdinosi pačios arba pas siuvėją.

Vasarą moterys dažniausiai dėvėjo pačių siūtas kartūno ar medvilnės sukneles arba chalatus.

Panašiu modeliu buvo „pasipuošusi“ ir Sovietų Sąjungos pirmoji ponia Nina Chruščiova per susitikimą su JAV prezidentu J. F. Kennedy ir jo žmona, elegantiškąja to meto stiliaus ikona Jacqueline.

Žvelgiant į ano meto nuotraukas, kontrastas tarp šių dviejų moterų – stulbinantis.

Sovietų lyderio žmona tarsi atspindėjo visų šalies moterų apgailėtiną dalią.

Vienas „egzotiškiausių“ sovietmečio moterų aprangos eksponatų Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – storos moteriškos, prie korseto prisegamos pilkos spalvos medvilninės kojinės – sunkiai suvokiama aprangos detalė šiuolaikinėms damoms.

Vis dėlto N. Chruščiovos rengimosi stilius nebuvo lietuvaičių mados etalonas.

Moterys ieškojo, kaip pasipuošti, ir pačios ne tik siuvo, bet ir mezgė, nes parduotuvėse nebūdavo padoresnių drabužių.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė parodė kolekciją sovietmečio fotografijų, kuriose užfiksuotas fabriko darbininkių laisvalaikis bendrabutyje.

Tik viena jų varto literatūrinį žurnalą „Pergalė“, visų kitų merginų rankose – mezginiai ar siuviniai.

„Tai buvo toks laikmetis, kai, norėdamos pasipuošti, moterys ir merginos turėdavo viską pasidaryti pačios. Lietuvės labai darbščios ir išradingos. Štai šioje nuotraukoje – buvusios „Baltijos“ laivų statyklos darbuotojos butas. Ji irgi mezga. Kambaryje matyti įprasta tam laikui sofa, išlankstomas stalas, kurį vadindavo stalu-knyga, yra televizorius, kilimas ant grindų“, – vardijo Z. Genienė.

Zita Genienė. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Geresni daiktai – deficitas

Norint įsigyti geresnius baldus XX a. 8–9 dešimtmetyje, sovietų Lietuvoje reikėdavo gauti vadinamąsias paskyras arba talonus.

Juos būdavo galima gauti arba stachanovietiškai dirbant, arba turint pažinčių, vadinamąjį blatą.

Talonų reikėjo, kad įsigytum ir kitus buities reikmenis, iš šios patirties netrukus radosi šmaikštus dvieilis: „Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei.“

Deficitas buvo viskas, pradedant tualetiniu popieriumi ir baigiant majonezu ar importiniais batais.

„Apmaudu, kai žinojome, kad yra tokių dalykų ir pas mus, bet mes negalėjome jų gauti. Buvo toks posakis „tovar išči“ (ieškok prekių – liet.), kaip ir „tovarišči“ (draugai – liet.), kitaip tariant, turėk draugų ir visko gausi. Be to, reikėjo turėti ir finansinių galimybių tas prekes įsigyti, nes atlyginimai buvo labai menki. Tad tekdavo daug ko atsisakyti. Nors negaliu teigti, kad sovietinis laikotarpis buvo tik juodas, būdavo ir šviesesnių momentų – knygos, bendravimas“, – neslėpė Aurelija.

Deficitas: o štai išskirtinės kokybės Kauno gamyklos „Jiesia“ porceliano įsigyti sovietmečiu pavykdavo tikrai ne kiekvienai šeimininkei. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Alkoholis – sistemos esmė

Dalis visuomenės sovietmečiu bendravimo neįsivaizdavo be degtinės butelio, kuris buvo vienas sovietinės sistemos simbolių ir jos esmė.

Tiesa, viešai nedeklaruojamas. Prie šio „gero“ netruko įprasti ir naujų „broliškų respublikų“ piliečiai.

Sovietmečiu buvo geriama visur, įvairiomis progomis.

Alkoholis tapo savotišku socializacijos testu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą, o blaivininkai to meto visuomenei kėlė įtarimą.

Tuo metu SSRS gyveno daugiau nei 290 mln. gyventojų.

Milžinišką šalį reikėjo kažkaip suvaldyti, tad alkoholis tapo priemone, vienijančia tautas ir žmones.

Be to, valstybė iš alkoholio vartojimo gaudavo milžiniškų pajamų į biudžetą, todėl šita yda ir buvo toleruojama – gerta net darbo vietose darbo metu.

Vis dėlto proga gėrimui būtinai buvo reikalinga.

Tad kiekviename darbo kolektyve buvo „aplaistomas“ pirmasis atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš atostogų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie sovietines šventes.

Sovietmečiu buvo geriama švietimo ir gydymo įstaigose, fabrikuose ir gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius, taip pat teatruose ir partijos komitetuose, neišskiriant ir tarybinės milicijos bei šlovingosios sovietinės armijos.

Besaikį gėrimą šalyje tramdyti ėmė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas.

Kovos su girtavimu ir alkoholizmu kampanija organizuota visos valstybės mastu 1985–1987 m. persitvarkymo pradžioje.

Dėl visuomenėje nusistovėjusios alkoholio kultūros griovimo M. Gorbačiovas pramintas „Mineraliniu sekretoriumi“, tačiau net ir tuo metu nesibaigiantis šventimas darbovietėse nenutrūko.

Sudėtingas metas buvo.

Vienišas senjoras neišgyventų?

Nepaisant skurdžios buities ir nepriteklių, taip pat aplink klestinčio alkoholizmo, sovietinis laikotarpis, anot Aurelijos, nebuvo tik juodas ar baltas.

Vis dėlto vyresnio amžiaus žmogui tai buvo kur kas mažiau palankus metas nei dabar.

„Tarkime, senyvas žmogus, kaip aš, 75 metų amžiaus, sovietmečiu jau buvo labai senas. Klausimas, ar galėjo išgyventi senas žmogus anais laikais vienas? Ne. Toks žmogus galėjo gyventi tik šeimoje arba jį turėjo kažkas prižiūrėti. Ar tokio amžiaus žmogus gali išgyventi vienas dabar? Žinoma. Šiais laikais garbaus amžiaus žmogus gali gyventi visiškai nepriklausomas nuo kitų, jei, žinoma, nėra labai sunkus ligonis“, – kalbėjo Aurelija.

Moteris vardijo šių dienų privalumus ir galimybes senyviems žmonėms, tereikia turėti noro.

„Neišeidamas iš namų gali susiorganizuoti sau kelionę, gali pabėgti nuo minios šurmulio, gali lankyti renginius, muziejus, gali mokytis, argi tai ne gyvenimas? Dabar mes turime kitas galimybes nei sovietmečiu. Pradedant šiltu vandeniu namuose ir baigiant kelionėmis į užsienį“, – šių laikų galimybes senjorams vardijo senjorė.

Anot Aurelijos, šių dienų privalumas tas, kad žmogus gali pasirinkti, ką veikti, ką skaityti, ką klausyti, kur eiti, su kuo bendrauti, o sovietmečiu pasirinkimo nebuvo, į kurią vagą įstatė, ją ir turėjai „arti“, patinka ar nepatinka.

„Žinoma, dalis žmonių taip negalvoja. Ir tik todėl, kad pavydi kitiems, daugiau pasiekusiesiems. Ne paslaptis, yra tokių, kuriems norėtųsi, kad vėl visi skęstų skurde ir tamsoje. Bet kai sudėlioji faktus, kas buvo tada ir kaip žmonių buitis pagerėjo dabar, viskas kaip ant delno. Skirtumai akivaizdūs ir tai neigti yra tiesiog kvaila“, – kalbėjo Aurelija.

Pavyzdžiai: muziejuje yra sovietmečio žuvų konservų gamyklos gaminių reklaminių nuotraukų, kurios šiandien vieniems kelia šypseną, kitiems – graudulį. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Propagandos elementai

Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Z. Genienės, sovietinis baisumas yra net ne to meto daiktai ar buitis, bet ta įtempta atmosfera, nelaisva visuomenė.

„Nors tuomet jaunimas čia, anapus geležinės uždangos, mažai paisė sovietinės propagandos, jie svajojo apie džinsus, užsienio atlikėjų plokšteles, patefonus. Beje, kalbant apie plokšteles, turime didelę kolekciją propagandinių plokštelių, kurias būdavo privaloma klausytis sovietinių renginių metu, jų tiražai buvo milžiniški. Dabar jas muziejuje naudosime edukacijose“, – pasakojo muziejaus istorikė.

Ant vienos 1978 m. rusiškos plokštelės, kurioje įrašytas pasakojimas apie V. Lenino gyvenimą, voko mažomis raidėmis atspausdintas angliškas užrašas „Made in USSR“.

Sunku suvokti, kokiai rinkai Vakaruose galėjo būti skirti šie propagandiniai įrašai.

Muziejuje yra išsaugotos ir XX a. 7–8 dešimtmečio instrukcijos to meto muziejininkams, kaip rinkti istorinę medžiagą.

Nurodyta, kad akcentai turi būti socialistinis lenktyniavimas, pasakyta, kokia nuotrauka tą informaciją reikia iliustruoti, kokie rodikliai turi atsispindėti.

„Manau, kad tuomet prie staklių ar kitur pramonės įmonėse dirbančiam žmogui buvo lengviau gyventi nei inteligentui ar kūrybiniam žmogui, kuriems būdavo konkrečiai nurodyta, ką kalbėti, ką skaityti, kaip parodas rengti. Sudėtingas metas buvo“, – prisiminė Z. Genienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Akvilė

Akvilė portretas
po karo ,aišku buvo sunku,blogai tik tai ,kad SSSR vadovavo bemoksliai politikai,kaip ir dabar pas mus , Šimonytė teigia,kad ministras turi būti tik lojalus,o darbo gali ir neišmanyti, ir matome ,kas gaunasi,jie net ES namų darbų nesugeba padaryti ir progresinių mokesčių įsivesti bei pasiimtiES skirtas lėšas,taip buvo ir tada,visi buvo verčiami melstis Leninui,valstybė ginklavosi ir nesugebėjo pagaminti reikalingų prekių,įsivežti uždanga neleido,Vokietija sunaikinta atsistojo greitai,mes dabar irgi nieko neturėtume,nes patys mažai ką gaminame,tik maisto pramonė,geriančių irgi daug,nes naudinga tiek valstybei,tiek verslininkams

Kai lygini laikmečius

Kai lygini laikmečius portretas
O mano mama Smetonos laikais ėjo su klumpėmis, ne tik kambario atskiro neturėjo, bet ir grindys buvo iš plūkto molio.

Blinda

Blinda  portretas
Kaime,kuriame gyvenau buvo paštas,bažnyčia,aštuonmetė mokykla,apylinkės centras,ambulatorija,parduotuvė,autobusas iš rajono centro važiuodavo 3 kartus. Iš viso šito liko bažnyčia,mokyklos pastatas(be mokytojų ir mokinių) ir parduotuvė.Gimdymo skyriaus nė rajono centre neliko.
VISI KOMENTARAI 150

Galerijos

Daugiau straipsnių