Aktorė S. AbdulMajid: nuo gatvės teatro iki garsiojo „Schaubühne“

–  Teatrą studijavote Berlyno menų akademijoje, taip pat Stellos Adler vaidybos akademijoje Niujorke. Baigėte ne taip seniai, 2014-aisiais. Pradėjote dirbti gatvės teatre, o tada patekote į garsiojo „Schaubühne“ sceną pas Thomas’ą Ostermeierį, kur, tikiu, daugelis aktorių ką nors nužudytų, kad patektų. Kaip jūs ten atsidūrėte ir kaip jums sekėsi dirbti šiame teatre?

– Vokietijoje, baigiantis teatro studijoms, rengiamos tokios tarsi atviros išleistuvės, kur absolventai rodo savo monologus, o režisieriai ir prodiuseriai gali ateiti, pažiūrėti, pasirinkti ir jei jiems patinka pastatymas, kartais jauniesiems menininkams pasiūlo darbo. Tačiau tai nebuvo mano kelias. Buvo ir kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, tuo pat metu, kai baigiau studijas, Berlyno Maksimo Gorkio teatras, kuris yra politiškai labai aktyvus, paskelbė, kad įsteigia egzilinę trupę, į kurią bus renkami nuo karo savo šalyse pabėgę aktoriai imigrantai iš viso pasaulio, – pirmąją tokio pobūdžio teatro trupę. Daugelis tuo metu man sakė: „Puiku, turėtum eiti į šį teatrą, jungtis prie tos trupės, tokia karjera kaip tik tau.“ O aš galvojau: „Ne, nenoriu ten būti.“

Taigi, kol kas nors kitas nenusprendė už mane, aš priėmiau sprendimą – išėjau į gatvę ir sukūriau savo teatrą. Tai ir pavertė mane teatro menininke – susitikinėjau su įvairiais žmonėmis, kūriau kolektyvą, važinėjome po visą Vokietiją, gatvėje statėme partizaninio stiliaus palapines ir vaidindavome naudodami mikrofonus, šokome. Dariau beprotiškus dalykus, įsivaizduokite, mane lipnia juosta prilipdydavo prie žemės, – sekdama Marinos Abramovič performansais, leisdavau žmonėms mėtyti į mane akmenis... Viename iš tokių gatvės pasirodymų mane pamatė „Schaubühne“ teatro atstovai ir buvau pakviesta į aktorių atranką.

S. Baturos nuotr.

– Koks tai buvo darbas?

– 2014 m. pradėjau dirbti „Schaubühne“ teatre su švedų kūrybine komanda, kurie sukūrė didžiulę imersinę instaliaciją, pastatė trijų aukštų kompleksą, tarsi atskirą pasaulį, kuriame mes, aktoriai, gyvenome neišeidami keturiolika parų – beprotiška patirtis. Tuo metu aš, beje, svajojau apie klasikinius vaidmenis, tačiau karjerą pradėjau nuo tokių visiškai netradicinių patirčių kaip ta instaliacija ir dabar tuo labai džiaugiuosi – patirtis buvo nereali ir tie spektakliai labai išgarsėjo. Tokia buvo mano pirmoji patirtis „Schaubühne“ teatre.

2016 m. vėl dirbau šiame teatre, šįkart su Angelica Liddell, kuria labai žaviuosi. Ji yra garsi ispanų režisierė, labai radikali, už tam tikrus spektaklius išmesta iš Madrido nacionalinio teatro, tačiau „Schaubühne“ teatre ji, aišku, buvo ypač laukiama.

Apskritai šiuo požiūriu man sekėsi. Turėkite galvoje, kad valstybiniuose Vokietijos teatruose galioja labai griežta sistema ir dauguma studijas baigusių teatro atlikėjų darbo vietos ten negauna. Kiekvienas teatras turi teatro mokyklą, kuriai teikia pirmenybę, sistema yra gana uždara. Šiuo metu, tiesa, tai jau keičiasi, atsiranda daugiau atrankų, atvirų peržiūrų, bet tai prasidėjo neseniai. Man pasisekė ir netrukus sulaukiau daugiau pasiūlymų iš valstybinių Vokietijos, Austrijos teatrų. Ten sukūriau ir klasikinių vaidmenų.

S. AbdulMajid asmeninio albumo nuotr.

– T. Ostermeieris yra vienas iš Europos teatro lyderių, taip pat ir M. Rau. Dirbote su juo „NT Gent“ teatre. Ką su juo statėte ir kaip sekėsi dirbti kartu?

– Tai buvo 2019 m. Jie statė Eschilo „Orestėją“. Buvau atrinkta atlikti Kasandros vaidmenį ir jį gavau. Tačiau svarbiausia, kad šiame teatre ne vien gauni vaidmenį, bet tampi projekto dalimi. 2018 m. M. Rau, kaip teatro meno vadovas, paskelbė manifestą su skirtingomis taisyklėmis, kurių privaloma laikytis kiekviename spektaklyje. Viena iš jų, pavyzdžiui, skelbė, kad rekvizitų svoris negali būti didesnis nei apytiksliai du dideli sunkvežimiai. Kita taisyklė – kiekviename spektaklyje turi būti bent dvi skirtingos kalbos. Bent vienas spektaklis per metus turi būti sukurtas toje pasaulio vietoje, kur nėra kultūros infrastruktūros, ten, kur nėra kultūros institucijų,  ir pan. Viena svarbiausių manifesto taisyklių skelbia, kad kiekvienai pjesei, jei tai klasikinė pjesė (net jei vaidinate Williamą Shakespeare’ą), galite naudoti ne daugiau kaip 20 proc. tikrojo originalaus teksto. Likusią teksto dalį sukuria patys aktoriai, vaidinantys tame spektaklyje. Iš to išplaukia kita taisyklė, kad autoriaus teisės priklausys ne režisieriui ar autoriui, o kiekvienam aktoriui ir aktorei po lygiai. Vadinasi, už kiekvieną suvaidintą spektaklį gausite atlyginimą ne tik kaip aktorius, bet, priklausomai nuo to, kokia didelė jūsų komanda, nedidelį procentą ir kaip autorius.

– Ar manifestas buvo priimtas viso kolektyvo, ar pavyzdžiui jūs jį pasirašėte?

– Na, tai buvo kaip ir sutarties dalis. Jums jį perskaito ir paaiškina, o tada galite sutikti ar nesutikti, tačiau paprastai aktoriai juk žino, kur eina... Taigi, kai pradėjau kurti Kasandros vaidmenį, visa tai man buvo nauja. Iš pradžių žiūrėjome filmus, vyko filosofijos, ekonomikos paskaitos, kurias skaitė skirtingi dėstytojai. Paskui reikėjo sukurti savo tekstą, pagrįstą įgytomis žiniomis, bet pirmiausia – savo pačios istorija. Taigi, kiekvienas vaidmuo yra pagrįstas personažu ir tavo pačios patirtimi, todėl, pagal M. Rau principus, spektaklyje vienas aktorius negali būti pakeistas kitu, kaip būna, pavyzdžiui, operoje. Kiekvienas vaidmuo yra skirtas konkrečiam atlikėjui. 

S. Baturos nuotr.

– Kalbant apie jūsų asmenines patirtis, esate gimusi Vokietijoje, arabų šeimoje, ir jūsų šeimos tėvų kilmė jums yra svarbi. Žinau, kad Berlyno Freie Universität, kur studijavote Vidurio Rytų kultūras, vedate seminarą apie šių skirtingų kultūrų patirtį. Taip pat dalyvaujate meniniuose projektuose Irake. Papasakokite apie šias veiklas.

– Vykti į Iraką mane paskatino M. Rau. Daug metų Irakas, Mosulas, iš kurio yra kilusi mano mama, buvo neprieinamas (dėl Sadamo Husseino režimo, JAV invazijos, ISIS veiklos), taigi, kai atsirado galimybė, nusprendėme aktorius, vaidinančius „Orestėjoje“, nufilmuoti Mosule kaip pjesės veikėjus. Taip, taikant M. Rau rekonstrukcijos metodą, kai per fizinius pratimus, imituojančius, pavyzdžiui, žudymą, žiaurumus, priartėjama prie realių emocijų, buvo sukurtas spektaklis „Orestas Mosule“.

2019 m. Mosulas buvo vieni griuvėsiai. M. Rau norėjo ten nuvykti ir pastatyti šią Eschilo tragediją. Juk ji yra apie smurto ratą, kur žmonės žudo vieni kitus, užtraukdami dar daugiau nuoskaudų ir prakeiksmo. Ar žudymas gali kada nors baigtis? Ar viskas tęsis be galo? Eschilas pasiūlė idėją. Jo pjesėje deivė Atėnė nusileidžia ir pasako, kad žudymas turi liautis. Šį momentą atkuriame spektaklyje ir tai tampa tarsi teismo procesu Mosulo žmonėms, kuriems iškilo klausimas: „Ką daryti su likusiais ISIS kariais? Žudyti ar pasigailėti?“ Spektaklyje užfiksavome šią akimirką. Kartu sulaukėme daug kritikos, kad pasinaudojome ką tik karą patyrusių žmonių emocijomis. Tokios kritikos mes ir asmeniškai aš, spektaklyje atlikusi trojietės vergės Kasandros vaidmenį, sulaukdavome visuose didžiuosiuose festivaliuose per spaudos konferencijas ir susitikimus su žiūrovais. Vis dėlto aš gyniau spektaklį, sakydama, kad mes visada panaudojame kažkieno istorijas.

Beje, vėliau, 2021 m., su tarptautiniu kolektyvu nuvykome į Iraką kurti kino studijos. Kai amerikiečiai susprogdino senąją Menų akademiją, vietiniai menininkai mums sakė: „Nebenorime čia turėti teatro, nes jis anksčiau ar vėliau bus susprogdintas, norime kurti kiną, kuris egzistuos ir kurį žmonės galės žiūrėti visur.“ Taigi, organizavome seminarus su didele tarptautine kino kūrėjų komanda. Važinėjome ten kokius devynis mėnesius, vedėme seminarus, sukūrėme kino studiją ir septynis trumpametražius filmus, o dabar ten rengiame kino festivalį.

– Gintarė Minelgaitė (Dr. GoraParasit) yra dar viena režisierė, su kuria jus sieja glaudus ryšys. „Snieguolė“, kur jūs filmuojatės, yra jau trečias jūsų bendras projektas. Tarp jų ir  gyvoji skulptūra „Tristanas ir Izolda“. Ką artimo jūs randate Gintarės estetikoje, kūryboje?

– Nuo pat pradžios man labai patiko, kad Gintarė man siūlo save vizualiai visiškai pakeisti per tą radikalią estetiką. Vokietijoje neretai susiduriu su atrankomis, kur svarbiausia tampa mano egzotiška išvaizda. Gintarė į tai žiūri visiškai kitaip. Pavyzdžiui, ji visus aprengia lateksu, kurį gali išbandyti tarsi savotišką naują odą. Su lateksu tu nesi nuoga, tačiau tavo kūnas tampa matomas. Man patinka, kad ji turi savo estetiką ir nori, kad aktoriai eitų tam tikra kryptimi, pavyzdžiui, judėtų tam tikru būdu. Man patinka tarnauti formai. Čia taip pat matau, kad fizinis pasirengimas yra labai svarbus. Nebūtina būti tam tikros formos, bet iš tiesų reikia turėti raumenų stabilumą, kad galėtum išgyventi scenoje, kad galėtum dirbti su skirtingais režisieriais ir jų formomis.

S. AbdulMajid asmeninio albumo nuotr.

– Vis dėlto, ar jūs labiau linkusi daryti tai, ką režisieriai jums sako (sekti formą, kaip sakėte), ar ieškoti vaidmens pati?

– Na, po dešimties metų darbo teatre, o vėliau ir kine, supratau, kad svarbu ne tik tai, ko nori režisierius. Režisieriai kartais nežino, ko jie nori. Jiems taip pat reikia tavęs. Netgi jei jie jau turi vizualinę formą, jie nežino, ką tu gali, ką sugebi, todėl aktoriui labai svarbu įsitraukti ir matyti save kaip lygiavertį menininką. Geriausi vaidmenys gimsta, kai įsitrauki. Negali būti tingus ir galvoti, kad režisierius žinos, ką daryti, kai būsi scenoje. Turi judinti savo kūną ir judinti smegenis. Manau, tai yra smagiausia dalis. Dėl to man iš tikrųjų patinka vaidinti.

Nuo 2019 m. Susana AbdulMajid taip pat dirba kine ir televizijoje. 2019 m. ji buvo išrinkta Vokietijos „Berlinale Talent 2019“ laureate ir pelnė keletą nominacijų kaip geriausia pagrindinio vaidmens aktorė už vaidmenį Henrikos Kull filme „Jibril“.