Dokumentai paaiškina K. Kubilinsko sprendimą kolaboruoti ir žudyti

  • Teksto dydis:

Sutiko ne tik tapti okupantų aktyvistu, bet ir dėl materialinės gerovės ir literato ambicijų nužudyti laisvės kovotojus. Tokį dramatišką poeto Kosto Kubilinsko (1923–1962) pasirinkimą atskleidžia Lietuvos ypatingojo archyvo parengta virtualioji paroda.

Aiškūs motyvai

Intensyvėjant diskusijoms apie kultūros veikėjus, kolaboravusius su sovietų okupantais, ypač svarbūs tampa dokumentai, objektyviai atspindintys santykius su režimu, jo institucijomis. Net jei kuriant įvairius skundus, prašymus ir buvo sąmoningai pataikaujama, žodžius lydėję veiksmai parodo, kada kolaboruota iš naivumo, kada tikrosios vertybės išduotos iš merkantilinių paskatų.

Parodoje (prieinama adresu https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34)  eksponuojami dokumentai byloja apie K. Kubilinsko išdavystės kelią.

Tarp dokumentų – atgaila dvelkianti autobiografija, kurią jis parašė 1946-ųjų kovą, kartu su prašymu priimti į komjaunimą. „Aš, įdėmiai sekęs visą gyvenimo raidą, vis dėlto galų gale supratau, kur tikrasis mano kelias, – stoju komjauniman, atkakliausiai pasiryžęs ginti mane pagimdžiusios darbininkijos interesus“, – rašė laisvojoje Lietuvoje įvairioms katalikų organizacijoms priklausęs K. Kubilinskas.

Eksponuojamas poeto – jau kaip saugumo agento pravarde Varnas agentūrinis pranešimas Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijai (MGB), kuriame jis aiškina sprendimą prisidėti prie Dainavos apygardos partizanų sunaikinimo.

1948 m. rugsėjį Lietuvos SSR MGB pulkininko Iljos Počkos pažymoje nurodoma, kad K. Kubilinskas buvo užverbuotas 1946 m. sausio 10 d., tačiau netrukus ryšius su MGB nutraukė. Vėliau vis tiek apsisprendė bendradarbiauti su MGB, mainais prašydamas „padėti jam įsitaisyti universitete, grįžti prie rašytojo darbo ir palaikyti jį materialiai, kol „atsistos ant kojų“, išpirks savo kaltę ir darbais parodys mums savo ištikimybę.

Po žudynių – į ekskursiją

Gavęs užduotį likviduoti Dainavos apygardos štabą, jis pasiryžo pats nužudyti apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, apygardos štabo pareigūnus ir rinktinių vadus. K. Kubilinskas patikino saugumiečius, kad „padarys viską, ką galimą padaryti, kadangi jis velniškai lankstus ir sugebės panaudoti visas situacijas, kol bus pasiektas pagrindinis tikslas“.

Originaliuose dokumentuose kalbama apie pakartotinį nurodymą Varnui likviduoti Dainavos apygardos partizanų vadus, ne kartą minimas ir kitas MGB agentas Rytas – poetas Algirdas Skinkys. Itin makabriškai skamba okupantų pažadas, sėkmingai įvykdžius partizanų vadų sunaikinimo operaciją, Varną ir Rytą sugrąžinti į Vilnių, sudaryti jiems galimybių pailsėti ir išvykti į ekskursiją.

1949 m. kovo 7 d. K. Kubilinskas Dainavos apygardos štabo bunkeryje nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labėną-Kariūną, A. Skinkys iššovė kontrolinį šūvį. Įvykdę žmogžudystę, agentai išskubėjo į Alytų, iš kur prie Kazimieraičio rinktinės bunkerio atvedė MGB vidaus kariuomenės dalinį ir patys dalyvavo karinėje-čekistinėje operacijoje.

Makabriškai skamba okupantų pažadas sėkmingai įvykdžius partizanų vadų sunaikinimo operaciją Varną ir Rytą sugrąžinti į Vilnių, sudaryti jiems galimybių išvykti į ekskursiją.

Operacijai pasibaigus, abu sovietų saugumo agentai buvo pervežti į Vilnių. Čia K. Kubilinskas sulaukė suderėto atlygio, tačiau jis neapsaugojo nuo pelnytos bausmės.

Pažemintas, bet įvertintas

Partizanai netruko išsiaiškinti išdavikus, juos nuteisė mirties bausme. Nors pastaroji nebuvo įvykdyta, žinia apie K. Kubilinsko išdavystę pasklido tarp draugų ir literatų, kurie neslėpė savo priešiškumo. Poetas įniko į alkoholį, todėl 1952 m. birželį buvo atleistas iš darbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje.

Parodoje galima išvysti 1952 m. Lietuvos komunistų partijos centro komitetui (LKP CK) skirtą poeto skundą dėl atleidimo iš darbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje.

„Skunduose jis išliejo apmaudą dėl menkai įvertintų nuopelnų sovietų valdžiai, atvirai aprašė savo gyvenimo vingius, apsisprendimą dėl atlygio, palankių sąlygų kūrybai ir literato karjerai tarnauti režimui. Sovietų valdžia iki tol dosniai žarstė malones K. Kubilinskui. Tačiau visos šitos malonės buvo ne už vaikams rašomus eilėraščius. Taip jam buvo atsilyginta už išdavystę ir pagalbą sovietų saugumui 1949 m. sunaikinant Dainavos apygardos partizanus“, – virtualiosios parodos pratarmėje rašo Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.

Skųsdamasis LKP CK poetas rašė, kad grįžęs „iš pogrindžio kovos su nacionalistų bandomis“ pasijuto labai vienišas: „Į mane, kaip į kažkokį vilką, žiūrėjo iš vienos ir iš kitos pusės. „Seklys, saugumietis, šuo!“ – sklido mano adresu.“

„Ką daryti, kur man eiti, ką ir kur man dirbti?“ – nepriklausomos Lietuvos mokyklose išmoktu dailyraščiu į LKP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų kreipėsi poetas, šį jo egzistencijai svarbų klausimą pabrėždamas vingiuota linija. „Aš vaikštau pajuodęs kaip žemė, aš negaliu be narkotikų užmigti, nes nerviniai priepuoliai mane ištrenkia iš lovos. Nejaugi aš toks baisus žmogus, nejaugi iš tikrųjų aš priešas?“ – literato sugebėjimus demonstravo K. Kubilinskas.

LKP CK ne tik atmetė K. Kubilinsko prašymus grąžinti į darbą, bet ir nurodė išbraukti jo eilėraščių rinkinį iš 1953 m. grožinės literatūros leidybos plano.

Ilgainiui K. Kubilinskas grįžo į aktyvų literatūros lauką, 1959 m. buvo apdovanotas valstybine premija. K. Kubilinsko kūriniai vaikams buvo leidžiami ir po mirties, pagal pjeses statyti spektakliai, eilėraščiai virto dainomis. Tačiau Atgimimo laikotarpiu praeities šešėliai užtemdė poeto vardą.

Jo bičiulis ir žmogžudystės bendrininkas A. Skinkys studijavo Vilniaus universitete, 1951 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, dirbo Pedagoginės literatūros leidykloje Kaune, įvairių leidinių redakcijose, mokytojavo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaimietė

kaimietė portretas
Tie dabar labai garbinami partizanai kiek nužudė nekaltų žmonių,kiek vaikų paliko našlaičiais,kažkodėl dabar neprisimenama.Ir vieni ir kiti žudė nekaltus žmones,tokie buvo laikai,tad neverta nei vienų ,nei kitų garbinti,o taip pat ir niekinti.

manau, jei nebutu banditu nusoves [ isdaves, sunaikines]

manau, jei nebutu banditu nusoves [ isdaves, sunaikines] portretas
banditai butu dar desimtis [ o gal ir simtus] lietuvos zmoniu nuzude y sibira paskunde ir isgarbine uz ,,pagelba banditams,,, ... berods 28---36 tukst. lietuvos pilieciu isszude miskiniai banditai....

Pilietis

Pilietis portretas
Kodel prof.V.Landsbergis dar ne kalejime? Jis gi tiek prisidirbes kad net gilioj senetvej be apsaugos net šikt bijo nueit
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių