Nematerialaus kultūros paveldo sąvade – gintaro gaudymas, klojimo teatras, jidiš tarmė

  • Teksto dydis:

Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą šiemet papildė 11 reiškinių, pirmadienį pranešė Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Naujausiu įrašymu sąvadą papildė gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje, klojimo teatro tradicija Tautkaičių krašte, Lietuvos heraldikos tradicija, Lietuvos žydų (litvakų) jidiš tarmės vartosenos tradicija Lietuvoje, šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje, Šukionių kaimo Mojavos (Gegužinės pamaldos), tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje, Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose, Klaipėdos rajone, arimo arkliais tradicijos gaivinimo Lazdijų krašte ir kafijos gėrimo kultūros gaivinimo Mažojoje Lietuvoje praktikos bei lietuviškos pirties akademija.

Organizatorių nuotr. 

„Gintaro gaudymo Lietuvos pajūryje tradicija atspindi krašto žmogaus gamtos reiškinių supratimą. Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą – kasė iš marių dugno, traukė nardydami ir kt., tačiau gaudymas keseliais arba graibštais kaip buvo, taip ir liko pagrindiniu būdu. Gintaro sėmimas keseliais užfiksuotas XVII amžiaus Prūsijos dokumentuose, graviūrose. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, kitose vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos“, – teigiama pranešime.

XIX amžiaus pabaigoje Lietuvos kaime užgimusi liaudiško vaidinimo – klojimo teatro – tradicija tebėra gyvybingas mėgėjų teatro reiškinys. Vienas ryškiausių šios tradicijos tęsėjų ir puoselėtojų yra Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė“. Šio kaimo bendruomenė kurioje iš kartos į kartą perduoda vaidinimo įgūdžius, patirtį, bendravimo kultūrą.

Organizatorių nuotr. 

Į sąvadą įtraukta Lietuvos heraldikos tradicija – valstybę, vietoves, asmenis, institucijas, korporacijas išskiriančių herbų kūrimo ir naudojimo taisyklių sistema. Ji mena XIV amžių, kai atsirado herbiniai Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir kilmingųjų antspaudai, specifiniai lietuvių linijiniai herbiniai ženklai, formavosi valstybinė, žemių heraldika.

Jidiš lietuviškasis dialektas kartu su jo pagrindiniais skleidėjais – iš Vakarų ir Vidurio Europos emigravusiais žydais aškenaziais – įsitvirtino apie XV amžių beveik visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Litviš yra žodynu ir gramatinėmis formomis itin turtingas bei kultūriniu požiūriu įtakingas nehebrajiškų žydų kalbų dialektas viso pasaulio žydų diasporoje.

Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose nuo XVIII amžiaus minimas šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje.

Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą papildžiusios mojavos – kasdienės gegužės mėnesio pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei. Tai – bendruomeninė tradicija, Lietuvoje paplitusi 1898 metais. Vadovaujamasi kunigo Antano Baranausko suvienodinta pamaldų liturgija, jos eiga, giedamos nustatytos giesmės. Šukionyse, vienintelėje Biržų rajono gyvenvietėje, daugiau kaip 115 metų mojavojimas namuose yra palaikomas ir šiomis dienomis praktikuojamas išskirtinai pačių kaimo žmonių.

Dar viena į sąrašą patekusi religinė tradicija – Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose. Pagal Romos katalikų bažnyčios apeigyną ir vietos tradicijas šie atlaidai švenčiami nuo 1785 metų. Miestelio gyventojai ilgametes savo šeimų ir giminių tradicijas prisimena ir liturginę bažnyčios šventę rengia liepos 22 dienai artimiausią sekmadienį. Šventinių Mišių kulminacija – iškilminga procesija Veiviržėnų miestelio gatvėmis, suburianti visų amžiaus grupių tikinčiuosius – nuo vaikų iki senelių. Po bažnytinių iškilmių tikintieji renkasi prie istorinio klebonijos pastato, kur vyksta šventinė programa – jomarkas, koncertas, kitos kultūrinės veiklos.

Organizatorių nuotr. 

Paveldu pripažinta ir Lazdijų krašte gaivinama arimo arkliais tradicija. Kai kuriose šeimose iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai, technologija, įnagiai, laikomasi senovinių papročių – pirmoji vaga laukuose ariama po Jurginių atšilus orams ir nugriaudėjus perkūnui, tikintis gero derliaus, kaip auką žemei apariant kelis margučius ar riekę duonos. Arkliu ir plūgu suartas, apakėtas laukas apsėjamas rugiais, prie pietų stalo talkos iniciatoriui įteikiamas duonos kepalas, ąžuolo vainikais pagerbiami vyriausias ir jauniausias artojai.

Organizatorių nuotr. 

Mažosios Lietuvos regionui būdinga kafijos gėrimo kultūra susijusi su šio lietuvininkų tradicinio gėrimo gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII amžiaus antroje pusėje. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio vadintas palaunage (valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai). Kafija ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietos žaliavų – ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių.  Tradicijos tąsai nuo 2019 metų rengiama Kafijos diena.

Naujai Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai bus pristatyti kovo 28 dieną šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje.

Nuo 2017 metų kuriamas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas – įvairių atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitų tradicijų, žinių, įgūdžių, išsaugojimo veiklų sąrašas. Jame su naujai įrašytosiomis yra 66 vertybės.

Sąvado valdytojas – Kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

patikslinimas

patikslinimas portretas
Gintaro gaudytojo nuotraukos autorius - Andžela Bazyk.

.... o Kauno

.... o Kauno portretas
"Konrado" kavinės neįtraukė ...... kultūros pagerbimo neliko mieste "kultūrininkai"

Žemaitis

Žemaitis portretas
Mūsų tikras paveldas ROMUVA - NE, NE, NE !!! O tuo tarpu kultūros paveldas - jidš pusiau vokiškas žargonas su rusiškos vagių vorovskaja FENIA intarpais. Kieno tai darbas?
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių