Venecijos meno festivalis žada atokvėpį nuo pasaulio problemų

Šeštadienį Venecijoje prasidėsiantis festivalis „Viva Arte Viva“ yra „ugningas šūksnis už meną konfliktų ir šoko pilname“ pasaulyje, prieš bienalės atidarymą sakė kuratorė Christine Macel (Kristin Masel).

Pompidou (Pompidu) centro Paryžiuje direktorė Ch.Macel sukvietė 120 menininkų iš 50 šalių, akcentuodama didžius menininkus, kurie galėjo nesulaukti pakankamo dėmesio, o ne kylančias žvaigždes.

„Bienalės iššūkis yra pateikti kuo išsamesnį meno padėties pasaulyje paveikslą“, – naujienų agentūrai AFP sakė ji.

Tarp parodas surengusių menininkų yra pluošto pionierė iš JAV Sheila Hicks (Šila Hiks), Vakarų Vokietijoje gimusi amerikietė Kiki Smith (Kiki Smit) ir danų bei islandų kūrėjas Olafuras Eliassonas (Oulavūras Eliasonas), didžiulės saulės projekto britų muziejuje „Tate Modern“ 2003 metais ir „Niujorko fontanų“ 2008 metais autorius.

Muzika ir auksas

Prancūzas Lorisas Greaud (Lorisas Greo) pagerbia garsiuosius miesto stiklapūčius, kuriuos Venecijos senatas 1291 metais, norėdamas apsaugoti šio meno paslaptis, iškraustė į Murano salą. Savo projektu „The Unplayed Notes Factory“ jis atgaivino nebenaudojamą krosnį.

Šveicarijoje gimęs Julianas Charriere'as (Žiuljenas Šarjeras), galbūt labiausiai garsėjantis 2015 metais surengtu performansu, kai į Venecijos Šv.Morkaus aikštę paleido balandžius ryškiai išdažytomis plunksnomis, kviečia lankytojus apžiūrėti iš Bolivijos druskos blokų sukrautų bokštų, pavadintų „Future Fossil Spaces“.

Kai kurios parodos vyksta įvairiose Venecijos vietose. Lankytojai turėtų susirasti gondolas, kad pamatytų JAV menininko Jameso Lee Byarso (Džeimso Li Bajarso) „Aukso bokšto“ (Golden Tower, 1990) skulptūros geriausią vaizdą. Ji išdidžiai stovi prie kanalo šalia Peggy Guggenheim (Pegi Gugenheim) muziejaus.

Be šiuolaikinio meno parodų, bienalėje savo nacionalinius paviljonus atidaro 85 valstybės.

Prancūzijos paviljone bus įrašų studija su klasikiniais, baroko, elektroniniais ir folkloro instrumentais. Dalyvaus daugiau kaip 100 profesionalių muzikantų iš įvairių šalių, o prie kai kurių improvizacijų galės prisidėti ir lankytojai.

Kelios šalys – nuo Antigvos ir Barbudos iki Kazachstano ir Nigerijos – pasirodys pirmą kartą.

Žalios šviesos, disko ritmai

Tačiau visiškai šiuolaikinio pasaulio bėdų išvengti nepavyks net bienalėje.

„Džiaugsmo ir baimės paviljone“, pavyzdžiui, tyrinėjami „nauji susvetimėjimo jausmai dėl priverstinės migracijos ar masinio sekimo“ konfliktų, karų, didėjančios nelygybės ir kylančio populizmo pasaulyje.

Tačiau šios temos bus nagrinėjamos šiltai ar su humoru, siekiant suteikti atgaivą tiems, kas kenčia nuo 21-ojo amžiaus liūdesio.

„Pasaulio netvarkos laikais menas renkasi gyvenimą. Menas yra paskutinis bastionas“, – sako Ch.Macel.

Jos šou centre bus O.Eliassono „žalių šviesų“ instaliacija, kurios metu pabėgėliai ir lankytojai drauge surinkinės menininko kurtas lempas ir dalysis istorijomis.

Europą krečiant didžiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų krizei, tai simbolizuos metaforišką žalią šviesą, kurią, menininko nuomone, jo tėvynė ir kitos šalys turėtų uždegti žmonėms, bėgantiems nuo konfliktų ir persekiojimų.

Po JAV prezidento rinkimų amerikiečių menininkas Charlesas Atlasas (Čarlzas Atlasas) pristato vaizdo darbą didžiajam ekranui „The Tyranny of Consciousness“, kuriame transvestitas Lady Bunny (Leidi Bani) pagal disko muzikos ritmą skundžiasi Amerikos politika.

„Aukso liūtas“ už gyvenimo pasiekimus buvo paskirtas novatoriškai JAV feministinių performansų menininkei Carolee Schneemann (Keroli Šniman), kuri garsėja savo kūno naudojimu nagrinėjant moters geidulingumo vaidmenį ir slegiančių socialinių papročių nuvertimą.

Venecijos bienalė rengiama nelyginiais metais. Šiemet ji truks iki lapkričio 26-osios.