J. Janus: svajoju sukurti tarptautinę istorijos meno ir dizaino parodą

Vasario 16-ąją savo 54-ąjį gimtadienį švęsianti tarpdisciplininė menininkė, dizainerė Julija Janus sako, kad kūrybos laisvės troškimas turbūt užkoduotas ne tik visos mūsų tautos, bet ir jos pačios genuose. Po dešimt metų gyvavusios „Julia Janus“ prekių ženklo istorijos dabar ji prisistato kaip vietokūros dizainerė, parodų ir renginių kuratorė.

– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti iš toliau. Prieš pandemiją matydavome „Julia Janus“ koncepcinio tipo parduotuves didžiuosiuose prekybos centruose, kur jūsų drabužiai tarsi gyveno savo erdvėje, turėjo savo stilių, savo mikrokosmosą…

 

– Tuo laiku kūryboje ir versle sekėsi puikiai, vos sukurta nauja kolekcija būdavo kaipmat nušluojama po pristatymo ant podiumo. Netrukus atidariau koncepcinio tipo parduotuvių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mano kuriamais daiktais pradėjo domėtis užsienio agentai. Man rūpėjo ne tik drabužis, bet ir tai, kokia prie jo bus dėvima avalynė, pėdkelnės, rankinė, kepurė, dar daugiau – kokie bus šaukštai, indai, žvakės... Kitaip sakant, kaip atrodys visa žmogaus aplinka, net baldai. Prekių ženklas „Julia Janus“ išaugo iki šešių parduotuvių Lietuvoje, trijų užsienyje, 60 pasaulio šalių mano kolekcijos buvo parduodamos per agentus.

– Dabar to nebėra. Kodėl? Kur dingo iš koncepcinės mados akiračio Lietuvos ir užsienio žmonių pamėgta kūrėja?

– Perdegė ir uždarė visas savo parduotuves. Po dešimties metų aš, kaip industrinės mados atstovė, tiesiog sudegiau. Mūsų veikla per visą tą laiką labai išsiplėtė: buvau ir įmonės direktorė, ir jos vyriausioji dizainerė. Turėdavome sukurti po aštuonias, o vienu metu – net dvylika kolekcijų per metus (turėkite omenyje, kad kurdavome ne tik moteriškas, bet ir vyriškas kolekcijas, aksesuarus). Aišku, dirbau kartu su dizaineriais, konstruktoriais, bet viso to kontrolė, priežiūra buvo mano rankose. Tas beprotiškas greitis ir aukšti reikalavimai, taip pat ir iš investuotojų pusės, atsakomybė daugeliui žmonių pradėjo mane varyti iš proto. Persitempiau taip rimtai, kad galiausiai mane ėmė pykinti vos pamačius demonstruojamas madas.

Pastangos: atlikusi išsamų Vilniaus senamiesčio Stiklo kvartalo vietovės tyrimą, J. Janus čia ėmė burti verslo, kultūros įstaigų bendruomenes. / E. Čingos nuotr.

– Ar, pajutusi pirmuosius perdegimo simptomus, supratote, kas su jumis vyksta?

– Iš pradžių ne. Visomis išgalėmis bandžiau su tuo nesitaikyti. Kad atitraukčiau mintis ir savo verslą pamatyčiau kitomis akimis, įstojau į antrą aukštąjį – į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, vadovų magistrantūrą. Mokiausi organizacijų psichologijos, rinkodaros, valdymo, finansų strategijos. Galvojau, kai baigsiu mokslus, būsiu išmintingesnė, susitvarkysiu. Tai buvo veikla, kuria aš gelbėjausi, suprasdama, kad man labai negera.

– Tačiau išėjo kaip toje lietuvių liaudies patarlėje – nuo vilko bėgo ir ant meškos užbėgo?

– Gal… Pradėjau gesti kaip įmonės ir kaip prekių ženklo kūrybos vadovė. Suvokiau, kad turiu priimti drastišką sprendimą: arba aš – arba įmonė. Dar bandžiau savo verslą siūlyti Lietuvos didiesiems fabrikams (būčiau likusi konsultante), deja, norinčių jį perimti neatsirado. Gal pasirodė per didelis kąsnis – ne kainos, bet išvystytos veiklos prasme? Tuomet nusprendžiau viską stabdyti: nebegalėjau ilgiau mainyti savo sveikatos į veiklos pratęsimą. Uždarymo procesas truko beveik metus. Paskui pasaulį užklupo pandemija, apie kurią tuomet nė nenujaučiau.

Pandemijos suvaržymų laikotarpiu labai džiaugiausi, kad padariau viską laiku. Buvau jau truputį psichologiškai atsigavusi, atradusi naują veiklą – kūrybinę vietokūrą. Rašiau ta tema magistro darbą, prieš tai padariau išsamų Vilniaus senamiesčio Stiklo kvartalo vietovės tyrimą. Ėmiau čia burti verslo, kultūros įstaigų bendruomenes, kviečiau jas imtis bendrų veiksmų, kad ši vieta būtų žinoma, mėgstama Vilniaus gyventojų.

Persitempiau taip rimtai, kad galiausiai mane ėmė pykinti vos pamačius demonstruojamas madas.

– Ar jūsų minimas Stiklo kvartalas – tai kelių gatvių tinklas sostinės Senamiestyje?

– Taip. Tai Stiklių, Gaono, M. Antakolskio ir Žydų gatvių tinklas, panašus į mažą miestelį. Šia idėja susidomėjau apie 2016 m. Pasidarė įdomu, kodėl vasarą tame kvartale pilna žmonių, o žiemą – nė vieno.

Atsakymą padėjo rasti ISM dėstytojai, pasufleravę idėją, kad yra tokia dizaino rūšis – kūrybinės vietokūros dizaino sprendimai. Jų tikslas – pritraukti į kokią nors opią vietą socialinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių. Mane tai be galo sudomino. Buvo smagu išplėsti savo žinojimo ribas, veiklos sritį, juolab kad ir iki tol mąsčiau koncepcijomis. Taigi nieko nelaukdama su malonumu pakeičiau savo kūrybos kampą. Tai neapsiėjo be iššūkių. Vietokūros dizaino sprendimai – dar ir darbas su vietos akcininkais, bendruomene, tad kartais procesas būna nelengvas.

Startas: projektas „Slapta meilė“ prasidėjo istorinių kostiumų paroda, tačiau ja neapsiribojo. / J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek vietokūros projektų Stiklo kvartale jau realizavote?

– Nuo 2019-ųjų sukūriau nemažai programų, kuriomis vietos bendruomenė naudojasi kartu su manimi. Dabar jau gerai žinau, kokių veiksmų turime imtis, kad žmonės norėtų čia vaikštinėti. Ketinu ta tema sukauptomis žiniomis pasidalyti knygoje, kurią ruošiuosi rašyti.

– Artėjant Užgavėnėms pirmą kartą sostinės Senamiesčio širdyje rengiate Spurgų festivalį. Kodėl ne blynų?

– Nors Lietuvoje Užgavėnių tradicinis patiekalas – blynai, nutarėme skanumynų valgiaraštį paįvairinti – į jį įtraukti ir kitų šalių Užgavėnių tradicinių valgių – spurgų ir pyragėlių. Festivalyje dalyvauja dešimt restoranų ir kavinių. Ta vieta, kurią pavadinau Stiklo kvartalu, istoriškai gyvuoja jau daugiau kaip 600 metų. Čia, šalia Didžiosios turgaus aikštės (Rotušės aikštės), kūrėsi iš Vakarų Europos atvykdavę pirkliai ir amatininkai. Pagal namų savininkų ir tuo metu veikusių krautuvėlių vardus matome, kad tie žmonės buvo pačių įvairiausių tautybių. Daugiausia jų atvykdavo iš iš Lenkijos, Čekijos, bet buvo atvykėlių ir iš Italijos, Šveicarijos, Nyderlandų.

Įdomiausia, kad Vilniaus senamiesčio DNR, t. y. jo istorinės šaknys, ir šiandien nepakitusios. Tose gatvėse ir naujaisiais laikais telkiasi atvykėliai, kurie čia gyvena, įkuria verslų. Dažniausias verslo modelis – restoranas. Šiandien Stiklo kvartale restoranų, kavinių turi italai, prancūzai, belgai, olandai, danai, žydai. Įsivaiduokite, koks tai daugiakultūris kvartalas jau nuo pačių seniausių laikų!

Todėl ir kilo idėja per maistą – šįkart spurgas – pristatyti tas skirtingas kultūras. Nes kaipgi svetimas žmogus tampa savas? Pirmiausia per maistą, kuris yra bene labiausiai širdį ir skrandį sušildantis dalykas. Jei maistas skanus, tuomet ir vietiniai greičiau supranta, priima tą svetimąjį atvykėlį.

Iki pat Vasario 14-osios, Valentino dienos, žmonės galės paragauti daniškų Užgavėnių bandelių, itališkų spurgų „Bomboloni“, ispaniškų čiurų, lenkiškų pyragėlių su kopūstais ir grybais, beigelių, belgiškų vaflių, prancūziškų lietinių, tradicinių amerikietiškų spurgų / riestainių ir kt. Šio festivalio simboliu taps daniškos Užgavėnių bandelės, puoštos marcipanais ir įdarytos saldžia plakta grietinėle. Jos Skandinavijos šalyse tradiciškai valgomos iki pat Pelenų trečiadienio, todėl dar vadinamos storomis antradieninėmis bandelėmis.

Siūlymas: parodos metu virtualiai buvo galima pasimatuoti adaptuotą Barboros Radvilaitės karūnavimo nuometą – perlų karūną. / J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar gardūs saldainiai, gulėję labai gražioje dėžutėje su užrašu „Slapta meilė“, taip pat turi ryšį su jūsų nauja veikla? Teko girdėti, kad esate ir čia nagus prikišusi...

– Stiklo kvartalas man padovanojo dovaną (šypsosi). Iš pradžių ten savanoriavau, o kai atėjo pandemija, mano vietokūros idėjos tapo nebereikalingos: juk karantino metu užsidarė visi restoranai ir kavinės... Sėdėdama namuose ėmiau galvoti, ką toliau daryti su visomis tomis vietokūros žiniomis, kurios lipte lipo per viršų. Nusprendžiau veikti toliau.

Iš pradžių pakviečiau dizainerių sukurti savo originalių apsauginių kaukių (kai jų labai trūko). Taip gimė Kaukių mados savaitė, kuri garsiai nuskambėjo ir užsienio žiniasklaidoje.

Kai pandemija įgavo kitą fazę – atsidarė restoranai, tačiau į juos lankytojai pradėjo grįžti labai atsargiai, sugalvojau renginį „Palaikyk savus“. Renginyje lietuvių dizaineriai demonstravo naujausius savo darbus ant manekenų Stiklo kvartalo kavinėse. Taip vėl skleidžiau žinią, kad mes gyvi ir gyvuojame. Suvaržymams atlaisvėjus sugalvojau dar vieną iniciatyvą: sukūriau audiogidą po Vilnių apie Barboros Radvilaitės gyvenimą ir su ja susijusias vietas sostinėje. Pagalvojau, jei jau turime savą Romeo ir Džuljetos istoriją, kodėl ja nepasinaudojus kuriant Senamiesčio verslus? Galbūt, mąsčiau, visos Lietuvos verslas ir kūrėjai, susiję su dovanų gamyba, galėtų sugalvoti ir pagaminti ką nors originalaus?! Parašiau projektą, gavau finansavimą. Taip gimė puslapis slaptameile.lt, kuriame iki šiol yra nemokamas ir visiems prieinamas audiogidas, net keturiomis kalbomis įgarsintas aktorių, lyg Barbora pati pasakotų savo istoriją. Nebūtina vaikščioti po Vilnių – galite tiesiog klausytis Barboros istorijos namuose. Ji labai paveiki.

Paskui gimė mintis kviesti įvairių gamintojų ir pagal šią istoriją kurti suvenyrų kolekciją. Jūsų ragauti saldumynai – tik maža šio didelio projekto dalis. Ta pačia „Slaptos meilės“ tema yra sukurta namų tekstilės, interjero kolekcijų, juvelyrikos.

Kadangi viskas sekėsi puikiai, sumąsčiau, kad neprošal būtų pridėti ir su tuo susijusių pramogų. Pasiūliau kavinėms, restoranams, gidams sukurti specializuotą ir labai gyvą ekskursiją, kad žmonės galėtų užmegzti jautrų emocinį ryšį su Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija. Taip atsirado karališkieji pietūs, popiečio arbatėlės, Karalienės Barboros SPA ritualai, paremti garsiąja meilės istorija.

Tai unikali idėja, todėl žadame ją plėsti ir į kitus Lietuvos miestus, susijusius su Barboros Radvilaitės gyvenimu – Kauną, Birštoną, Dubingius. Netgi turime ambiciją Barboros Radvilaitės istoriją padaryti tokią žinomą kaip Romeo ir Džuljetos istorija Italijoje.

Diapazonas: „Slaptos meilės“ tema yra sukurta namų tekstilės, interjero kolekcijų, juvelyrikos. / J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Trumpam grįžkime į drabužių dizainerės J. Janus laikus. Turbūt savo stiliaus gerbėjų turite iki šiol?

– Taip, jie toliau seka, ką aš darau, ir labai ilgisi būtent drabužių. Suprantu tai iš komentarų socialiniuose tinkluose.

– Jūsų tinklalapyje skaičiau apie projektą „Kapsulės“. Papasakokite, kas tai?

– Tai irgi pandemijos kūdikis. Tuo laiku daug tapiau ir vieną dieną sumąsčiau, kad tą tapybą reikėtų perkelti ant drabužio, taigi tai ir padariau. Šiandien ir toliau sėkmingai gyvuoja moteriškų tamprių projektas su mano tapybos motyvais, sukurtas kartu su „DUE Fashion“.

– Buvo laikas, kai labai mėgote keliauti. Pamenu spaudoje pasirodžiusį ryškų jūsų namų interjerą, įkvėptą Maroko stiliaus.

– Kelionės – vis dar mano įkvėpimo šaltinis. Keliauju bent tris kartus per metus. Beje, visai neseniai vėl buvau Maroke. Dažnai važinėju ir po Europos sostines. Maža to, per šį laiką sugebėjau baigti Viktorijos ir Alberto muziejaus kuratorių kursus („Victoria and Albert Museum“ Londone yra vienas didžiausių taikomosios dailės muziejų pasaulyje, – aut. past.). Šis muziejus savo parodose jungia istoriją, meną ir dizainą, o tai šiuo metu man labai rūpi.

Svajoju sukurti tarptautinę istorijos meno ir dizaino parodą, kuri, prasidėjusi Lietuvoje, keliautų per Švediją ir Lenkiją. Joje norėčiau susieti dviejų karalienų, t. y. Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės, likimus. (Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Augusto sesuo, ištekėjusi už princo Johano ir vėliau tapusi Švedijos karaliene, – aut. past.) Šios moterys buvo beveik bendraamžės, tačiau jų gyvenimai ir  palikimas – labai skirtingi. Parodoje nagrinėju, kodėl Barbora buvo tokia žymi tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje; kas atsitiko, kad jos pomirtinis mitas tapo toks įtakingas ir kt. Domiuosi, kaip per 500 metų pasikeitė pati karalienės sąvoka ir misija. Anksčiau pagrindinė karalienės misija buvo pagimdyti palikuonį, o šiais laikais į ją jau įeina ir šalies reprezentavimas, kultūriniai-socialiniai pokyčiai.

J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, šiai parodai dar tik ruošiatės?

– Taip, planuoju, kad po metų jos kelionė turėtų prasidėti Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose. Tuomet ji keliautų į senąją Švedijos sostinę Upsalą, kurioje karalienė Kotryna Jogailaitė buvo karūnuota ir palaidota, paskui – į Lenkiją.

– Ar, turint tokių grandiozinių planų – festivalių, parodų, jums ir vėl negresia perdegti? Ką darote, kad išlaikytumėte stabilią psichologinę sveikatą?

– Visų pirma, sportuoju tris kartus per savaitę. Per nuotolį, kompiuterio ekraną, mane prižiūri kineziterapeutė. Dažnai mėgaujuosi masažais – jau ne per nuotolį (juokiasi). Du kartus per dieną einu pasivaikščioti su savo šunimi – dirbant protinį darbą tai labai sveika. Be to, Džiugis (jis mišrūnas, labai mane džiugina) veda mane pasivaikščioti bet kokiu oru. Vaikščiodama klausausi garso knygų, dažniausiai specialiosios literatūros, nes laiko skaityti popierinėms knygoms nebelieka.

Turime ambiciją Barboros Radvilaitės istoriją padaryti tokią žinomą kaip Romeo ir Džuljetos istorija Italijoje.

– Siuvate sau?

– Ne, neturiu tiek laiko. Kartais nueinu pas buvusius kolegas – konstruktorę, siuvėjas ir paprašau šio bei to. Tačiau dažniausiai nešioju praėjusios epochos „Julia Janus“ kolekcijų gaminius.

– Kokias klaidas dažniausiai daro moterys, kurioms virš 50? Jei tiesiai šviesiai – patarkite, kaip nesubobėti.

– Reikia netingėti. Domėtis aplinka. Išlaikyti laimingą, smalsų vidinį vaiką savyje. Kai moterys tai užmiršta (dalykus, kurie jų vidinį vaiką daro laimingą), tuomet gal ir gresia tas baisus žodis?

Negaliu būti patarėja visiems, nes visų batai skirtingi. Tačiau vienas dalykas, manau, yra svarbiausias. Nepaisant, kiek jums rūpi artimųjų gerovė, nesiduokite įtraukiamos į tokią gyvenimo tėkmę, kurioje nėra vietos jums pačiai. Juk kasdien galima rasti laisvą minutę sau ir pagalvoti, ko noriu būtent aš pati, kokia būtų mano svajonė. Gal seniai mačiausi su draugėmis, gal nepamenu, kada buvau kelionėje, o gal užtektų masažo ar naujų pėdkelnių, gėlės ant mano spintelės… Žodžiu, nepašykštėkite dėmesio sau ir periodiškai pradžiuginkite save: tai veikia labai teigiamai.

J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei jau natūraliai prakalbome apie teigiamus dalykus, pasidalykite, kas jums pačiai yra gera diena? Juk taip vadinasi ir šis „Kauno dienos“ šeštadienio priedas.

– Mano diena tokia chaotiška, su tiek daug skirtingų veiklų… Todėl, jei nesilaikyčiau griežto grafiko, tikrai grėstų, kaip sakėte, dar vienąkart perdegti. Todėl išeitis – tiksliai apskaičiuotas laikas. Keliuosi aštuntą ir skaitau elektroninius laiškus, peržvelgiu naujienas; devintą – sportuoju, dešimtą – vedžioju šunį, vienuoliktą – pusryčiauju, o jau nuo dvyliktos pradedu susitikimus su verslo partneriais ir kt. Jie gali vykti gyvai arba per nuotolį. Svarbiausia, tarp tų visų veiklų privalo būti kelios valandos, skirtos tik sau. Kadangi esu pelėda, dirbu ilgai, dažniausiai iki 21–22 val., o mano laimingosios valandos būna rytais, iki 12 valandos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

puiki

puiki portretas
menininke,neatitolusi nuo realybbes ,jos darbai grazus ir praktiski

'apakau'

'apakau' portretas
va cia tai m enas.

Pilietiškas

Pilietiškas portretas
O man gaila, kad nekuria drabužių. Dažnai lankydavausi Kauno Akropolio jos vardo parduotuvėje - gaila... Bet linkiu jai svajonių išsipildymo
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių