Galvosūkis: kuo būti užaugus?

"Klausykite, ką sako suaugusieji, bet bent dėl dviejų dalykų – rinkdamiesi profesiją ir antrąją pusę – sprendimą priimkite patys", – moksleiviams pataria psichologė, karjeros konsultantė Bena Sabaliūtė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad mokamas paslaugas teikiantys karjeros konsultantai dažnai susiduria su tam tikros situacijos šeimoje padariniais: kai tėvai nepastebi, neatskleidžia vaiko gebėjimų arba per daug spaudžia – vaikai nežino, ką rinktis. Kartais sunku apsispręsti ir viskam gabiems vaikams. "Du pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, norint teisingai pasirinkti profesiją: ko aš noriu ir ką aš galiu?" – pataria B.Sabaliūtė.

– Nemažai vaikų, paauglių pirmuosius stojamuosius egzaminus laiko ne baigdami mokyklą, o stodami į gimnaziją. Kaip apsaugoti vaiką nuo psichologinės traumos, jei jis neįstoja į vadinamąją prestižinę gimnaziją?

– Pirmiausia, tėvai, stebintys vaiką, turėtų įvertinti, kokie yra tikrieji jo gebėjimai. Taip pat reikia įvertinti atsparumą stresui. Jei vaikas labai jautrus, jam jo pasiekimai labai svarbūs, neįstojus jį gali ištikti didžiulis stresas. Be to, tėvai turi vaiką mylėti besąlygiškai. O jei tik už pasiekimus, vaikas traumuojamas. Jei devynetą gavęs vaikas iš tėvų nuolatos sulaukia klausimo: o kodėl ne dešimt, jam formuojasi nevisavertiškumo kompleksas. Vaikas varomas į kampą – jam nuolatos pabrėžiama, kad reikia aukščiausio lygio. Juk visi negalime būti genijais, tai net ne nuo mūsų priklauso – nemažai priklauso nuo genetikos, paveldėtų gebėjimų.

Taigi, reikia pagalvoti dar prieš paakinant vaiką stoti į vadinamąją prestižinę gimnaziją. Ir tam ruošiantis, reikėtų pabrėžti: pabandom, įstosi ar ne, nėra taip svarbu – tai bus tiesiog tavo patirtis. O jei tėvai akcentuoja tik vieną galimybę (reikia įstoti!) ir nekalba apie kitą, nesėkmės atveju vaikas gali susidurti su skaudžiais išgyvenimais, nusivylimu, abejonėmis dėl savo gebėjimų ir pan. Čia kaip ir kitose gyvenimo srityse: jei kažką labai sureikšminu ir negaunu – drama. Be to, reikėtų ir paties vaiko klausti, ar jis pats nori stoti į tą gimnaziją. Taip pat tėvai turėtų pagalvoti, su kokiomis problemomis gali susidurti į gimnaziją įstoję vaikai. Jei savo mokykloje buvęs nuolatinis pirmūnas gimnazijoje atsiduria žemiau viduriuko, jautresniam vaikui tai gali būti labai didelė psichologinė trauma.

– Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenėje mokslas, žinios yra pernelyg sureikšminami.

– Daugelis tėvų šiais laikais įsitikinę, kad viską lemia žinios. Vadinasi, reikia labai geros mokyklos, reikia vežti vaiką į užsienį: Oksfordo, Kembridžo, Harvardo universitetus. Tai esą garantuoja gerą karjerą ateityje. Tačiau iš tiesų sėkmingą profesinę karjerą tik 20–30 proc. lemia žinios. Likusią dalį lemia socialinės kompetencijos, kitaip tariant, aukštas emocinis intelektas, mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti, dirbti komandoje, tvarkyti emocinius santykius.

– Kokie moksleiviai dažniausiai ateina į jūsų konsultacijas?

– Mes, mokamas konsultacijas teikiantys psichologai, susiduriame su tam tikros situacijos šeimoje padariniais: jei tėvai nepastebėjo, nesudarė galimybių atsiskleisti vaiko gebėjimams arba per daug spaudė priimant sprendimus – vaikai nežino, ką rinktis. Gerai, jei dar laiku, 10 klasėje, ateina, kai jie dar tik renkasi kryptį, profiliavimo dalykus. Daug liūdniau, kai ateina vienuoliktokai ar dvyliktokai, jau pasirinkę ne tuos dalykus, kurių jiems reikės stojant.

Mes taikome polinkių, interesų, gebėjimų, asmenybės savybių testus. Jie padeda išsiaiškinti, kurios srities gebėjimų – matematinių, socialinių, meninių, gamtamokslinių – vaikas turi daugiausiai. Pirmiausia, žinoma, pasikalbame su vaiku, išsiaiškiname, ką jis veikė iki šiol, kas patiko, kas – ne ir kodėl. Tie vaikai, kurie ateina, paprastai yra motyvuoti, jie ir nori, ir yra drąsūs, ir turi galimybę, nes mūsų konsultacijos yra mokamos. Kartais mus kviečia mokyklos ateiti į klasę arba į tėvų susirinkimą. Ir dažnai būna, kad tik 3–4 dvyliktokai klasėje tvirtai žino, kuo nori ir gali būti. Tiek pat moksleivių dar visiškai neapsisprendę. O visi kiti abejoja savo pasirinkimu.

– O jei vaikas gabus viskam? Kaip jam pasirinkti?

– Viskam gabus vaikas dažnai nežino, ką pasirinkti. Tačiau tam ir yra du pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, norint teisingai pasirinkti būsimąją profesiją: ko aš noriu ir ką aš galiu? Jei aš galiu viską, reikia žiūrėti, ko aš noriu. Reikia apmąstyti polinkius, interesus, vertybes, įgimtas ir įgytas savybes. Kad vaikas gabus viskam, dar nereiškia, kad jis visose srityse bus laimingas. Juk mes kasdien darome daugybę dalykų ne dėl to, kad mums patinka, bet dėl to, kad reikia. Ne pagal polinkius pasirinkęs veiklą asmuo sugebės ją atlikti, bet džiaugsmo, pasitenkinimo nejaus. Ilgainiui gali prarasti ir motyvaciją toliau užsiimti ta veikla.

– Ar su šešiolikmečiu realu kalbėti apie būsimą profesiją? Ar jis gali turėti pagrįstų profesinių lūkesčių?

– 16–18 metų paauglys jau turėtų ganėtinai realiai įsivaizduoti, kas jam tinka, patinka, kas jam sekasi geriausiai ir turėti žinių apie konkrečias profesijas. Nebūtina konkrečiai įvardyti, kokią profesiją rinksis, bet kryptį jau reikėtų žinoti. Tokio amžiaus paaugliai dar save mato "čia ir dabar", o ne žvelgdami į laiko perspektyvą, toli į priekį. Bet kalbėti apie tai reikia.

– Kaip vertinate tai, kad kai kurie moksleiviai nori rinktis mėgstamo mokytojo, būrelio vadovo ar jį įkvepiančio suaugusiojo profesiją?

– Jei patinka ne tik mokytojas, bet ir jo dėstomas dalykas – puiku. O jei patinka tik mokytojas, bet dalykas – ne, tai, žinoma, blogas pasirinkimas. Tas mokytojas galbūt moka rasti bendrą kalbą su mokiniais, jo geros socialinės kompetencijos, jis patraukliai pateikia informaciją, bet tai dar nereiškia, kad jo dėstomam dalykui vaikas yra labai gabus.

– Kokių lūkesčių būsimai vaiko profesijai dažniausiai turi tėvai?