Kur yra mitologinis Kuliškių akmuo?

Tai padavimas apie mitologinį Šilalės rajono Žadeikių seniūnijoje esantį Kuliškių akmenį, kurį baltų kultūros paveldo tyrinėtai laikė dingusiu. Pagal užfiksuotas istorines žinias, Kuliškių akmuo – medžiotojas sovietmečiu melioratorių iš tikrosios savo buvimo vietos buvo ištemptas, suskaldytas. Ši versija, praėjus pusšimčiui metų, pasirodė neįtikinanti Šventų senjorų centro komandai, kuri išgirdo prie akmens gyvenusiųjų liudijimą, kad akmuo iš pievos buvo nutemptas į pakraštį.

2022 m. šio akmens paieškas aplinkiniuose miškuose tęsė Lina Kuizinienė su sūnumi Justinu. Jie surinko kelių vietinių gyventojų prisiminimus, išnaršė laukus, pamiškes, pievas ir surado samanotą ir žemėmis užneštą akmenį. Nuvalę akmenį, jie paruošė jį pirmiesiems susitikimams su būriu smalsuolių, norinčių pažinti praeitį.

Skirtingo amžiaus žygeiviai iš visos Lietuvos tapo istorinio atradimo liudininkais, atliko akmens matavimus ir ateities tyrėjams paliko išaiškinti kitas akmens atsiradimo ir faktinės būklės aplinkybes, patvirtinti jo autentiškumą. Kuliškių akmens autentiškumo tyrimą tęsė archeologas, baltų kultūros tyrinėtojas dr. Vykintas Vaitkevičius. Pernai su komanda jis apžiūrėjo ir įvertino dingusiu laikytą akmenį, nustatė, kad atrastasis akmuo neatitinka padavime pristatomo akmens savybių. Nors įspūdingas dydžiu, tačiau akmuo pernelyg didelis, kad galėtų būti baltų mitologinis paminklas, o taip pat jis neturi mitologiniams, šventviečių akmenims būdingų įspaudų.

Lietuvių mitologijoje ir pagal išlikusius akmenų pavadinimus skiriami keli mitologinių akmenų tipai. Egzistuoja mokai arba kitaip protingieji akmenys – tai akmenys, teikiantys išminties. Randami akmenų kaip suakmenėjusių žmonių pavadinimai, leidžiantys numanyti akmenų kaip jungties su pomirtiniu pasauliu galią. Šiai mitologinių akmenų šeimai galima priskirti ir Kuliškių akmenį – suakmenėjusį medžiotoją. O taip pat neretai sutinkami akmenų stabakulių pavadinimai, žymintys akmenų kaip žmogaus gyvenimo apeigų susitelkimo vietą.

Nors paieškos atomazga buvo ne tokia džiaugsminga, tačiau tai paskatino plačiau galvoti apie prarastus ir dar turimus gamtos ir kultūros paveldo paminklus – akmenis.

Kuliškių akmuo yra sovietinės Lietuvos okupacijos ir jos metu vykdytos brutalios gamtos ir kultūros naikinimo per melioraciją ženklas. Šio akmens kontekstas toliau tyrinėjamas, o vietos bendruomenė kviečiama į įvairias kultūrines ir menines veiklas svarstyti istorinę, klimato kaitos, gamtosauginę ir kultūrinę atmintis.

Akmenys visais laikais žadino juos stebinčių žmonių vaizduotę savo spalvomis, raštais, įspaudais. Kvietė kurti istorijas, legendas. Akmens amžiuje akmenys buvo materija įrankiams ir papuošalams gaminti, saulės šešėliams gaudyti ir laikui nustatyti. Didesni akmenys tapo atskaitos taškais, orientaciniais ženklais, o mažesniais akmenimis gyventojai puošė ir dabar dabina savo sodybas. Akmenys taip pat liudija ir skaudžius gyvenimo momentus – į juos įrašomi mirusiųjų vardai ir metai. Šiandien kai kuriose išnykusių kaimų vietose gyventojai ant didesnių akmenų įrašo išnykusių vietovardžių pavadinimus, taip bandydami išsaugoti nykstančią vietos atmintį – akmenys tampa atminties saugotojais tikrąja ta žodžio prasme.

Tikimasi, kad Kuliškių akmens istorija paskatins ir kitus leistis į akmenų paieškas – iš naujo pažvelgti ir atrasti užmirštus akmenis ir išsaugoti asmenines ir kolektyvines patirtis atmintyje.