Pabėgti iš darbo, arba kur veda trumpos darbo savaitės pažadas

Pažadas sutrumpinti darbo savaitę iki keturių dienų toliau mausto protus ir pašiepia darbo rinkos realijas. Geopolitinės rizikos, lėšų gynybai stoka, kapitalo nutekėjimas ir poreikis didinti ekonomikos našumą – šis rūstokas kontekstas nestabdo entuziastų, gundančių žmones pereiti prie trumpos darbo savaitės.

Pervargusiam, o neretai ir perdegusiam žmogui toks pažadas atrodo patrauklus, tačiau būtina panagrinėti, kaip jis keičia jo paties, darbo rinkos ir ekonomikos apskritai perspektyvas. Ar susigundę trumpesne savaite nerasime savęs prie suskilusios geldos, kai darbo nėra visai?

Pažado esmė – įteisinti keturių dienų darbo savaitę, už kurią darbuotojui būtų sumokama tiek pat, kiek dabar už penkių dienų savaitės darbą. Kitaip tariant, žadama mokėti tą pačią algą už mažesnę sukurtą vertę. Iš kur nukris toji mana, nelabai rūpi. Nors Darbo kodeksas ir dabar leidžia susitarti dėl trumpesnės, prie žmogaus poreikių pritaikytos darbo savaitės ir individualaus darbo grafiko.

Pavojus įstrigti

Trumpos savaitės utopija populiarėja tuo metu, kai Lietuvai būtina ieškoti ekonomikos našumo rezervų ir puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki tam našumui didinti. Juk kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis. Entuziastai teigia, kad keturių dienų darbo savaitė kaip tik ir leistų tą našumą padidinti. Neva per trumpesnį laiką būtų padaroma daugiau. Ekonominėje tikrovėje rasti našumo rezervų geriausiai padeda būtinybė, kurią privačios įmonės jaučia dėl konkurencijos, kainų-kaštų žirklių ir kitų suspaudimų, verčiančių nuolat siekti išgyventi ir sukurti daugiau už mažiau. Tų suspaudimų kasdien daugėja ir atsilaikyti konkurencinėje kovoje vis sunkiau.

Privačiame sektoriuje sukurti daugiau už mažiau siekiama organiškai, o tai reiškia, kad kiekviena įmonė ir jos grandis natūraliai susitelkia į tikslą, vartotojo lūkesčius, inovuoja, taupo, ir ieško trumpesnių kelių. Būtent taip veikdamos Lietuvos įmonės sukūrė tokią gerovę, kad pagal pajamų vidurkį aplenkėme visas buvusio socialistinio bloko šalis ir priartėjome prie ES lygio. Kai konkuruojama nebe pigia darbo jėga, viskas pasidaro svarbu – darbo motyvacija ir našumas, darbo santykių reglamentavimo ypatumai (čia mūsų pagerintas Darbo kodeksas vis dar turi skaudžių trūkumų), kvalifikuotų darbuotojų apmokestinimas ir apskritai galimybė rasti darbuotojų. Dar ir geopolitinės sąlygos, kurios verčia daugelį, ypač užsienio kapitalo įmones, rimtai svarstyti, ar neverta perkelti gamybos ar paslaugų centro į konkurencingesnes vietas.

Privačiam sektoriui nereikia nurodinėti, kaip sutaupyti laiko ir kelti našumą. Ypač dabar, kai darbuotojų trūksta, ieškoma visų būdų, kaip juos motyvuoti ir sukurti daugiau su mažiau.

Kas motyvuos valdininką?

Natūralių optimizavimo variklių tikrai stokojama valstybės valdose. Juk viską lemia motyvacija, o kai jos trūksta, nebūtinai siekiama sukurti kuo didesnę vertę visuomenei ir savo klientui. Tiesą sakant, vis dar svarstoma, kas tiksliai yra valstybės tarnautojo klientas, kokią vertę jam reikia sukurti, ir koks KPI leistų taikliai išmatuoti tarnystės rezultatus. Dažni atvejai, kai tikslus nusistato patys tarnautojai ir tuomet šie garantuoja saugią rutiną, o ne paskatą optimizuoti ir pasitempti. Tarnautojas vis dar jaučiasi nuo kliento nepriklausomas, neieško grįžtamojo ryšio. Privačiame sektoriuje tai reikštų greitą fiasko, tačiau ne valstybės valdose.

Biurokratiją galima būtų pagreitinti naikinant daugybę privisusių perteklinių reikalavimų, procedūrų ir kliūčių. Nors valstybės tarnautojai pagal visus įstatymus įpareigoti juos naikinti, sistemiškai to nedaro. Nenuostabu, kad vis dar susiduriame su praėjusio amžiaus rutina, popierizmu ir biurokratija. Tik pagalvokime: džiaugiamės sparčia skaitmenizacija, o atsakymą pateikti vis dar privaloma per tas pačias 20 darbo dienų. Ne per tris, penkias, ar bent jau dešimt. O kiek trunka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso ekonomikos pagreitis? Štai, ką reikia trumpinti, štai, kur reikia ieškoti rezervų.

Sunku patikėti, tačiau išdavus pažymą per tris dienas, kai įstatymas leidžia skirti tam 20 dienų, kai kuriose srityse galima sulaukti įtarimų dėl korupcijos ir specialiųjų tarnybų dėmesio. Bijoma trumpinti procesus, siūlyti sisteminius sprendimus ir todėl, kad tai reikš padidėjusį darbo krūvį, kurio niekas savo valia didinti nenori. Arba atleidimus, kurių visi bijo. Nors darbuotojų paklausa rinkoje lenkia pasiūlą.

Didžiulė klaida, kad, imantis viešojo sektoriaus reformos, pabijota numatyti privalomą 25 proc. biudžetų sutaupymą.

Koks paradoksas – vienintelis būdas išgauti valstybės valdose esantį našumo rezervą yra asmeninis tarnautojo suinteresuotumas. Kai jis atsiranda, gali paaiškėti, kad kai kuriems procesams pakanka dviejų ar net ir vienos dienos, o kai kurių galima visiškai atsisakyti. Štai, ko reikia imtis, kai ieškoma papildomų išteklių šalies gynybai.

Taupymo išraiška

Noras sutrumpinti darbo savaitę yra natūrali žmonijos siekio taupyti energiją išraiška. Būtinybė atlikti darbą greičiau, visur ieškoti trumpesnių kelių (angl. shortcut) yra varomoji progreso jėga. Kai valstybės valdose stokojama natūralaus poreikio eiti trumpesniais keliais, tų valdų šeimininkas – valstybė – privalo sukurti spaudimą ir įgyti būtiną pagreitį – dėl mūsų visų.

Iš dangaus krintantis laikas, kaip ir pajamos, kurių nereikia uždirbti, iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Prašydami iš politikų šios manos, mes tampame panašūs į vaikus, svajojančius pabėgti iš pamokų. O paklausti, nežinome, kodėl – nes visi bėgo. Kai ekonomikai reikia išlikti konkurencinėje kovoje, arba tiesiog – išlikti, svajonės apie trumpesnį darbą gali nuvesti mus prie suskilusios geldos, kai darbo tiesiog nėra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių