Vilko vaikai – nesugijusi Antrojo pasaulinio karo žaizda: padėka liko neišsakyta

Klausimas – vis dar tabu?

Civilių Rytprūsių gyventojų tragedija daugybę metų buvo tabu beveik visur. Ilgai niekas nenorėjo pripažinti sovietų kareivių nusikaltimų, juk „nugalėtojai – neteisiami“.

Bet šiandien dar yra daugybė gyvų liudininkų – vilko vaikų, kurie matė, kaip buvo kankinami, prievartaujami ir žudomi jų artimieji, kurie gelbėdamiesi nuo bado, jau likę našlaičiais, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.

Lietuva jiems tapo išsigelbėjimo krantu, ilgiems dešimtmečiams antraisiais namais.

Daugybę metų vilko vaikų tarsi niekas nematė ar nenorėjo matyti ir žinoti, ką išgyveno šie karo mėsmalėje našlaičiais likę „priešo vaikai“.

„Kaip atsirado vilko vaikai? Kas jie buvo? Jų dar yra gyvų. O jų gyvi liudijimai yra sisteminio genocido, vykdyto prieš Rytprūsių gyventojus, įrodymas. Tik keista, kad tarptautinės organizacijos iki šiol nepastebėjo vilko vaikų ir Rytų Prūsijoje vykdyto genocido, nors praėjo jau beveik 80 metų“, – kalbėjo vilko vaikų prisiminimus užrašiusi Angelika Pasenau.

Istorija: artėjant frontui, ne visiems Rytprūsių gyventojams pavyko saugiai evakuotis, daugybė jų žuvo, šimtai vaikų tapo našlaičiais, jų tragedijos atgarsius girdime dar ir šiandien. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Liudijo savųjų nusikaltimus

Angelika buvo viena „Edelweiss–Wolfskinder“ – vilko vaikų bendrijos kūrėjų, ji jau kelis dešimtmečius su savo vyru Olafu Pasenau, kuris taip pat yra vilko vaikas, gyvena Vokietijoje.

Šis dramatiško likimo žmogus gimė 1934-aisiais spalio 16 dieną Kionigsberge, Rytų Prūsijoje.

Po 70 metų šią dieną Lietuvos Respublikos Seimas paskelbs Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Rytprūsių gyventojų genocido dienai metas dar neatėjo.

„Karas sunaikino laimėtojų sąžinę, kai jau po visko dalijosi žemes. Sovietams kaip trofėjus buvo atiduoti Rytprūsiai, tik be gyventojų. O kur gyventojai? Labai gerai viską atskleidė Leonidas Rabičevas savo atsiminimuose „Karas viską nurašys“. Jis buvo sovietų leitenantas, tarnavo ryšininkų dalinyje, kilęs iš inteligentų žydų šeimos. Jis išdrįso parašyti, ką Raudonoji armija veikė Rytprūsiuos“, – skaudžia tema prabilo A. Pasenau.

Ši knyga buvo išleista lietuviškai, autorius atvyko į Lietuvą, į knygos pristatymą. Angelika su vyru dalyvavo renginyje ir buvo priblokšta buvusio raudonarmiečio atvirumo.

„Tai nutiko prieš penkis mėnesius, kai mūsų kariuomenė pasivijo besitraukiančius civilius gyventojus iš Geldapės, Įsruties ir kitų vokiečių paliktų miestų. Vežimai, automobiliai, senukai, moterys, vaikai. Kada juos pasivijo mūsų tankistai, pėstininkai, artileristai, laisvindami sau kelią, nubloškė į šalikelės griovius jų vežimus su baldais, lagaminais ir arkliais. Tūkstančiai puolė moteris ir mergaites, pamiršę pareigą ir garbę, nustūmę į šalį senukus ir vaikus, pamiršę besitraukiančius, nekovojančius vokiečių padalinius. Moterys – motinos ir jų dukros – guli plento dešinėje ir kairėje pusėje. Prie kiekvienos stovi kvatojanti mužikų orda nusmauktomis kelnėmis. Srūvančios krauju ir netenkančios sąmonės nutempiamos į šalį. Vaikai, puolantys į pagalbą, šaudomi. Žvengimas, juokas, kriokimas, klyksmai ir aimanos, o vadai – majorai ir pulkininkai – stovi ant plento, vieni juokiasi, kiti diriguoja. Tiesiog viskas leidžiama, viešpatauja nebaudžiamumas, nuasmeninimas, išprotėjusios minios žiauri logika. Majoras šaudo liudininkus – vaikus ir senukus. Šoka į mašinas, o iš paskos ateina kitas dalinys“, – taip savo atsiminimuose užrašė buvęs sovietų kariškis L. Rabičevas

Siaubas: su vokiečių kariuomene besitraukusius Ryprūsių gyventojus greitai pavijo raudonarmiečiai, kurių karo nusikaltimai buvo fiksuoti net ir pačių sovietų armijos kariškių prisiminimuose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Neturi būti užmiršti

Jau miręs vienas vilko vaikų Gerhardas Stika, taip pat šių įvykių liudininkas, kalbėjo, jog karas prieš mažus vaikus ir motinas nedaro garbės nugalėtojams.

Jo įsitikinimu, tūkstančiai nužudytų, dingusių be žinios, mirusių badu Ryrprūsių gyventojų neturi būti užmiršti.

„Mes gal ne viską spėjome padaryti, kai įkūrėme „Edelweiss–Wolfskinder“ – Vilko vaikų bendriją. Bet mums pavyko surinkti liudijimus, kurie, padedant Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro darbuotojams, virto paroda apie vilko vaikus. Labai svarbu, kad ši tema nebūtų uždrausta, netaptų neįdomi, neaktuali ir užmiršta“, – teigė A. Pasenau.

Vilko vaikai – tai mažieji Rytprūsių gyventojai, našlaičiai, kurie laiku spėjo iš ten pasitraukti.

Jų galėjo būti iki pusės tūkstančio, mano A. Pasenau, užrašiusi dalies jų atsiminimus jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

„1945-ieji. Man 7 metai. Aš, mama ir brolis einame. Kaip ir visi – į niekur. Aplink – lavonai, griuvėsiai ir girti „išvaduotojai“. Brolį išsivarė kareiviai. Jis nebegrįžo. Likome mes du – aš ir mama. Bet ir ją karo nagai pagriebė. Mamą mano akyse užkapojo kirviu. Dabartinei jaunajai kartai turbūt sunku įsivaizduoti, ką jautė mažas 7 metų berniukas. Šitas vaizdas lieka visam gyvenimui. Tai – kaip išdeginta žemė. Ji niekur nedingsta ir ją labai skauda. Nėra nė vienos ramios nakties. Mano sapnai virto baisiu siaubo filmu – vis matau mamos mirtį, mirštančiųjų klyksmus, degančius namus, negyvus žmones, vaikus. Ir ta nenutrūkstanti juosta vis iš naujo slenka jau 50 metų. Karo ranka manęs nepaleidžia, ji tempia mane į juodą tunelį, kur mirtis stovi ne su dalgiu, o su kirviu“, – A. Pasenau citavo vilko vaiko Hanso Wernerio Puschnakowskio pasakojimą, pridūrusi, kad tokia buvo daugelio vilko vaikų realybė.

O. Pasenau. O.Pasenau asmeninio archyvo nuotr.

Įbauginti iki šoko

Našlaičiai iš Rytprūsių neužsilaikydavo pokario Lietuvos miestuose, jie ėjo į kaimus, kur buvo maisto. Jie buvo vieškelių, niekieno vaikai. Tačiau juos priglaudė lietuvių šeimos.

A. Pasenau užfiksavo, kad vilko vaikus buvo priglaudusios Kaune S. Banaičio gatvėje gyvenusi Ona Cupkienė, jai tada buvo 86 m., Danutė Radauskienė, kiti kauniečiai.

Mus užaugino lietuvės motinos, čia mums buvo suteikta galimybė gyventi ir būti žmonėmis.

„Pradžioje fiksavome vilko vaikų prisiminimus, planavome, kad surašysime vėliau, pas ką jie buvo prisiglaudę, kokiose šeimose augo, norėjome tuos gelbėtojus visus surasti. Pradėjome tai daryti, bet buvo tik pati nepriklausomybės pradžia, ir žmonės bijojo viešumo, prašė niekur neminėti jų pavardžių, baimindamiesi, kad sovietų sistema grįš ir prieš juos bus imtasi represijų. Mes netgi pačių vilko vaikų – draugijos narių – pavardžių nerašydavome, juos maskuodavome skaičiais, kaip kokiame konclageryje. Nebuvome tikri, ar išsilaikys laisva Lietuva, bet labai to troškome“, – kalbėjo A. Pasenau.

„Neklausė, kodėl tylime“

Nepaisant rizikos, priglaudžiant „priešo vaikus“, lietuvių šeimos priėmė vokietukus – 4–12 metų našlaičius – mergaites ir berniukus, J. Stalino kareivių teroro ir bado išvytus iš jų namų Rytprūsiuose.

Šių vaikų namai tapo Lietuva, su kuria juos stipriai emociškai susiejo gelbėtojų šeimos.

„Lietuviai neklausė, kodėl mes purvini, apdriskę, kodėl mes čia, kodėl tylime. Tik gerokai vėliau supratau, kodėl jie to neklausė. Juk lietuviai taip pat buvo išvaryti – į kolchozus, į neviltį, kiti – į mirtį gulago lageriuose. Jie irgi tapo svetimi savo tėvynėje. Jiems irgi be galo skaudėjo ir jie tylėjo. Tylėjo 45 metus, nes daugybė jų buvo nutildyti. Tie, kurie išėjo į miškus, paskui jų kūnai gulėjo ant bruko miestų aikštėse, be teisės būti apverkti motinų ir deramai palaidoti. Lietuva tada buvo didelis bausmės lageris“, – prisiminė O. Pasenau.

Karui pasibaigus, po ilgų odisėjų iš Kionigsbergo į Baltarusiją ir atgal Olafas atsidūrė Vilkaviškio apylinkėse. Buvo 1947 m. pavasaris.

Jis prisimena, kad vieni žmonės duodavo pavalgyti, kiti išvarydavo.

Ilgesniam laikui Olafą priglaudė Paplauskų šeima, gyvenusi Mačiūnų kaime (dab. Prienų rajonas), šiai šeimai jis iki šiol dėkingas.

„Mieli lietuviai, mes buvome kartu su jumis, kai stribai kratė ir plėšė jūsų namus, kai kartu slėpdavomės šiauduose, kai atvažiuodavo enkavėdistai. Mes verkėme kartu su jumis, kai keturių vaikų motina nesulaukė savo sūnaus Pauliuko. Mes buvome su jumis Baltijos kelyje ir 1991 m. prie Lietuvos parlamento. Mes ir dabar esame kartu, kitaip negali būti, nes mus užaugino lietuvės motinos, čia mums buvo suteikta galimybė gyventi ir būti žmonėmis“, – kalbėjo O. Pasenau.

Idilė: Osterodė, 1943–1944 m. Tai viena paskutiniųjų O. Pasenau vaikystės fotografijų prieš prasidedant didžiausiam košmarui, kurį netrukus teko išgyventi šiam mažam berniukui. O.Pasenau asmeninio archyvo nuotr.

Į Lietuvą – amžinojo poilsio

Dar vienas vilko vaikas H. W. Puschnakowskis prisiminė, kai po ilgų kelionių pateko pas Drižnių šeimą, pasibaigė jo klajonės, nakvynės po tiltais ir elgetavimas.

„Jie pasodino mane prie stalo, atriekė duonos sau ir man iš to paties mažo kepaliuko, padėjo prieš mane ir pasakė, kad valgyčiau, kad šita riekė – mano. Tai buvo pati skaniausia mano duona. Ši riekelė mus suartino, tarsi surišo su Lietuva. Vėliau tapau mokytoju, kad vaikams galėčiau pasakyti, kaip gera turėti tėvynę. Be galo esu dėkingas Lietuvai. Čia grįžtu kasmet, o Drižniai tapo mano tėvais visam laikui“, – pasakojo H. W. Puschnakowskis.

Vilko vaikas Liselote Schulz, anksčiau buvusi Birutė Žymančienė, gimusi 1935 m. Kionigsberge, po karo irgi atsidūrė Lietuvoje, kur pragyveno 50 metų.

„Lietuvoje praėjo mano jaunystė, ten gyvena mano artimi ir pažįstami žmonės, ten mano sūnų ir vyro kapai. Ten mano ašarų ir džiaugsmo žemė, ten mano antroji tėvynė, pirmoji tėvynė buvo Kionigsbergas, bet iš ten turėjau pasitraukti dešimties metų. Į Lietuvą aš grįžtu kasdien mintimis“, – šią žinią parodos apie vilko vaikus atidarymo lankytojams Miunchene A. Pasenau perdavė Liselote, deja, į savo antrąją tėvynę netrukus sugrįžusi amžinojo poilsio, kur atgulė šalia savo artimųjų. O jau labai sergantis H. W. Puschnakowskis iš Vokietijos irgi grįžo į Lietuvą tam, kaip pats sakė, kad būtų arčiau Rytprūsių, arčiau gimtinės“, – teigė A. Pasenau.

Jie – pasaulio drąsuoliai

Vilko vaikams padėjo išgyventi Lietuvos žmonės, kurie patys labai sunkiai vertėsi, kuriems grėsė tremtis už pagalbą „priešo išperoms“, kurių visa kaltė tik ta, kad jie buvo vokiečiai.

„Šnektelėjau su keliais vilko vaikais ir jie patys šiandien nori kai ko atsiprašyti. Vienas pasakė, kad atsiprašo varnų ir varnyčių, kurias suvalgė Kionigsberge, kitas atsiprašė trobelės, kurios langą išmušė, nes ant stalo gulėjo supelijusi duonos kriaukšlė, kuri jam buvo labai skani. Dar vienas vilko vaikas atsiprašė Lietuvos ūkininko, kad neatsiklausęs iš daržo išrovė dvi morkas. Olafas atsiprašė, kad buvo utėlėtas ir murzinas, kai sėdosi prie stalo pas Juozapą, kur valgė nebaltintą bulvienę – pirmą šiltą maistą po trejų metų. Liselote atsiprašė, kad pražiūrėjo ganomas karves ir tos nuklydo į kaimyno kopūstus, Liselote buvo kelias dienas nevalgiusi ir užmigo“, – vardijo vilko vaikų metraštininkė A. Pasenau.

Dar vienas vilko vaikas atsiprašė šeimininkės, kuriai nespėjo padėkoti, kad ši paslėpė jį po duknomis, kai atėjo stribai juos vežti į Sibirą, iš kurio ši šeima negrįžo, o vilko vaikas liko gyvas.

„Tas vaikas vis grįždavo į sodybą, pas savo geradarius, kol kaimynai jam pasakė, kad jie visi išmirė tremtyje. Tas vaikas išgyveno – gal tą šeimą per jį išvežė į Sibirą, gal kažkas įskundė, kad jie priglaudė vokietuką? Vilko vaikai ligi šiol dėkingi už tą lietuvių drąsą, kad nė vieno jų nepridavė stribams, neišmetė iš namų. Olafas dėkingas močiutei lietuvei, kuri jam, tik atsidūrusiam Lietuvos žemėje, davė apdegusią bulvę. Paskui jis ieškojo tos sodybos, norėdamas padėkoti moteriai, bet nieko neberado“, – pasakojo A. Pasenau.

Olafas teigė, jog meldžiasi už tą močiutę kas vakarą, nes ji buvo tas žmogus, kuris suteikė jam viltį gyventi.

„Tai buvo pirma mano patirtis Lietuvoje. Iššokau iš važiuojančio traukinio, kai priartėjau prie sodybos, kieme sėdėjo močiutė, rankose turėjo tris bulves ir vieną davė man. Labai norėčiau, kad Lietuvos valdžia padėkotų mūsų, vilko vaikų, gelbėtojams, pagerbtų juos. Jie nebijojo stribų ir enkavėdistų, mus priglaudė, pamaitino. Pas vieną pabuvome kelias dienas, pas kitus – kelis metus, gal kitas davė tik duonos kriaukšlę, bet tai išgelbėjo mūsų gyvybę“, – tvirtino O. Pasenau, kuris 50 metų gyveno Lietuvoje paskolintu Jono Balsio vardu ir pavarde.

Olafui antrina ir jo žmona Angelika, užrašiusi daugelio vilko vaikų liudijimus. Jie mano, kad lietuviai, gelbėję vokietukus, nepelnytai pamiršti.

„Žydų gelbėtojai vadinami Pasaulio teisuoliais, o gal vilko vaikų gelbėtojus pavadinkime pasaulio drąsuoliais? Šie žmonės verti to. Džiaugiuosi, kad vilko vaikai manimi pasitikėjo ir pasakojo man savo atsiminimus. Šita tema turėtų atsirasti ir mokykliniuose vadovėliuose, nes istorija kartojasi, ir savo artimiausių kaimynų istoriją irgi reikia žinoti. Juk būtent su Rytprūsiais Lietuvą siejo tiesioginis ryšys, juk iš čia plaukdavo knygos spaudos draudimo laikotarpiu“, – kalbėjo A. Pasenau.

Našlaičiai: daugybė vaikų iš Rytprūsių, netrukus praminti vilko vaikais, po karo plūdo į Lietuvą, tikėdamiesi čia rasti maisto ir užuovėjos. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro archyvo nuotr.

Apie istorijos ratą

Ypač tragišku vokiečių tautai laikotarpiu jų vaikai, kad ir paversti vilko vaikais, čia rado šeimas, sukūrė savo gyvenimus.

„Manyčiau, kad ir Vokietijos, ir Lietuvos valstybės turėtų padėkoti tiems žmonėms, kurie priglaudė vilko vaikus. Vokietija irgi jiems nepadėkojo. Bet, kai į Miuncheną atvežėme parodą apie vilko vaikus „Duonos keliu iš Rytprūsių į Lietuvą“, ten dalyvavo atstovė iš Bavarijos federalinės žemės vyriausybės, įgaliotinė tremtinių ir vėlyvųjų persikėlėlių klausimais Sylvia Stierstorfer, kuri tuomet pasakė, kad priglausti tiek daug vilko vaikų yra didis lietuvių tautos nuopelnas, ir Bavarijos vyriausybės žemės vardu padėkojo tuomečiam Lietuvos ambasadoriui Vokietijoje Dariui Semaškai. Bavarija padėkojo Lietuvai už vilko vaikų išsaugojimą“, – teigė A. Pasenau.

A. Pasenau mano, kad pagerbti vokietukų gelbėtojus turėtų ir Lietuva, nes tai yra tokie ryšiai, kurie emociškai jungia ne tik žmones, bet ir valstybes.

Vilko vaikai tikisi kada nors sulauksiantys ir didžiųjų valstybių atsiprašymo už sugriautus gyvenimus.

„Vis dar tikiu, kad ateis diena ir žodį „genocidas“ rasime tik senose knygose, o žmonės stebėsis, kaip tai galėjo atsitikti. Mums atsitiko. Kaip manote, ar lengva gyventi su tokiais prisiminimais? Kaip mes gyvenome visus tuos metus? Kaip be šaknų medis, kuris po kurio laiko tinka tik kryžiui pagaminti, tik kapinėms, sušaudytoms svajonėms, išprievartautai meilei, išjuoktai užuojautai, nukryžiuotam žmogiškumui, gyvenimui be ateities. Kas dar? Niekas. Tik didelis juodas kryžius mūsų širdyse. Kristus nešė mūsų nuodėmių kryžių, kieno kryžių aš nešu, nežinau. Mums buvo aiškinama, kad istorija sukasi spirale, esame tikri, kad ji ėmė suktis ratu. O tas ratas – pilnas kraujo, netekčių, beprasmybės, neapykantos, skausmo, beprotybės. Pavyzdys – karas Ukrainoje, gryna Rytų Prūsijos tragedijos kopija. Ir vėl tas pats Rytprūsių scenarijus, tik veikėjai jau kiti“, – įsitikinęs O. Pasenau.