Ar automatizuodami rašymą rizikuojame kūrybiškumu?

Tačiau ir šio proceso jau kurį laiką neaplenkia dirbtinis intelektas (DI). Be automatinio klaidų taisymo ar pagalbos formuluojant pasikartojančius tekstus, DI padeda automatizuoti didesnę dalį rašymo ir teoriškai jį palengvinti. Tačiau būtent čia iškyla nemažai techninių, teisinių, etinių, moralinių ir filosofinių klausimų.

Vis dažniau pasigirsta diskusijų, ar galima dirbtinį intelektą laikyti sugeneruoto teksto autoriumi, kam priklauso toks tekstas ir galiausiai kaipgi reikėtų vertinti dirbtinio intelekto sugeneruotą tekstą kaip literatūrą ir jo naudą rašytojui.

DI grįstos priemonės

Akivaizdu, kad rašymas nėra greitas ar labai lengvas procesas, ypač besimokantiesiems rašymo paslapčių. Dažnas moksleivis, studentas, mokslininkas, žurnalistas ar bet koks kitas rašytojas įdeda begalę pastangų ir laiko, siekdami sukurti tikslą tenkinantį, tinkamą, kokybišką, įtraukiantį ir vertingą tekstą.

Tad rašymo procesui pagreitinti, kartu siekdami ir kitų verčių, inovacijų, kūrėjai skiria vis daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, verslui skirta programinė įranga, tokia kaip projektų valdymo platformos, laiškų rašymo ir komunikavimo su klientais, procesą palengvina iki minimumo, t. y. paprastai integruoja galimybę kurti laiškų šablonus, kurie tik minimaliai pritaikomi arba apskritai nekeičiami prieš išsiunčiant.

Naujienų banginiai, tokie kaip BBC ar CNN, labai neslėpdami, vis dažniau pripažįsta, kad naujienoms generuoti pasitelkia dirbtinį intelektą. Vadinasi, jūsų skaitomas straipsnis naujienų portale nebūtinai yra parašytas žmogaus. Jei taip sugeneruotą naujieną pakomentuojate naujienų portale, nebūtinai įsitraukiate į diskusiją su žmogumi.

Pokalbių robotai, tekstą generuojantys pagal sudėtingus algoritmus priklausomai nuo tam tikrų indikatorių pokalbio dalyvių tekste, jau ne vienus metus taip pat nenaujiena. Šią inovaciją įvairiais tikslais pasitelkia ne tik verslo įmonės, bet ir viešos įstaigos, ir organizacijos.

Taigi kuriama vis daugiau laisvos prieigos ir mokamų, komercinių rašymo procesą lengvinančių įrankių, leidžiančių greičiau ir paprasčiau generuoti idėjas, pavadinimus, perfrazuoti jau parašytą tekstą, realiuoju laiku tikrinti kalbos taisyklingumą, užbaigti pradėtas mintis, siūlančių kitus, naujus, papildomus žodžių, frazių, sakinių variantus, istorijų ar naratyvų eigą ir pan.

Dirbtinė literatūra

Mokymo procese nebegalime apsimesti, kad tokie įrankiai neegzistuoja ar kad jais nesinaudoja studentai ar moksleiviai. Tad tiek kalbos mokymo, tiek kūrybiškumą skatinančio rašymo gebėjimų ugdymo ir vertinimo metodai turi keistis, o dirbtiniu intelektu grįstų įrankių naudojimas turi būti suvokiamas ir akcentuojamas kaip pagalbinis.

Panašiai, kaip ir mokant vertimo paslapčių, studentai turėtų mokytis versdami nuo pradžių, nuo balto lapo, o ne tiesiog redaguodami mašinine vertykle sugeneruotą tekstą.

Mokslo ar akademiniais tikslais pasitelkiamus dirbtinio intelekto įrankius reikia vertinti labai atsargiai. Jei automatiniu perfrazavimo įrankiu pasinaudojama rengiant mokslinį darbą, ar tai gali būti vertinama kaip autoriaus parašytas tekstas, ar tai tik perfrazuotų citatų rinkinys, ar netinkamo citavimo forma, net jei nurodomas originalus šaltinis?

Iš kitos pusės toks automatinių įrankių naudojimas keičia žmogiškąją ekspresiją, gebėjimą įsitraukti į gilesnę diskusiją, kartu – ir mąstymą. Net jei ir sąmoningai mokomasi iš dirbtiniu intelektu grįstų įrankių siūlomų kalbos sprendimų, t. y. tvarkingų formuluočių, teisingų kolokacijų ar patikrintų gramatinių konstrukcijų, ilgainiui prie jų priprantama.

Mokslininkai yra nustatę, kad ne visada dirbtiniu intelektu grįstais įrankiais sugeneruotas tekstas yra tobulas ar be klaidų. Tokios formuluotės taip paveikia mūsų kalbą, kad tampa šabloniškos, rutininės, klišinės, nes priprasti prie jų yra labai nesunku. Kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Protas nebeieško kitokios, netikėtos, nepatikrintos ekspresijos, nes ready-made frazės patikrintos ir paruoštos laukia operatyviojoje atmintyje. Juk kalba yra labai žmogiškas, intuityvus, spontaniškas dalykas.

Tad, kaip ir KTU filosofas prof. Saulius Keturakis teigia, kaip bet kokia dirbtinio intelekto sugeneruota literatūra yra pasmerkta būti vidutinė, taip ir mokymuisi pasitelkiami automatiniai įrankiai mūsų kalbėsenos stilių, interpretaciją, rafinuotumą paveikia, pamažu supaprastina, suvienodina, unifikuoja.

Svarbu ir atpažinti

Jei dirbtinis intelektas gali sugeneruoti gana įtikinamą tekstą, kad apgautų žmogų, lygiai taip pat jį galima pasitelkti atpažinti save. Harvardo universiteto ir „MIT-IBM Watson“ laboratorijos mokslininkai sukūrė įrankį, galintį nustatyti, ar tekstas yra pernelyg nuspėjamas, kad būtų parašytas žmogaus. Vis dėlto patys kūrėjai pripažįsta, kad įrankis nėra tobulas ir tiksliai nustatyti, ar tekstą sugeneravo dirbtinio intelekto programa, yra labai sunku.

Dar prieš 30 metų manyta, kad intelektualinių rašymo gebėjimų niekada nebus galima automatizuoti. Vis dėlto į šiuolaikines technologijas profesionalūs tekstų kūrėjai yra linkę žiūrėti palankiai vien todėl, kad jomis naudojantis pasiekiamas didesnis produktyvumas.

Mūsų tyrimų duomenys rodo, kad kol kas skaitmeninių priemonių teikiamais pranašumais lietuvių kalba rašantys naudojasi menkai. Taip yra todėl, kad tekstų kūrėjai tokių lietuvių kalbos įrankių nežino arba jų tiesiog nėra. Tačiau ateityje jų tikrai bus daugiau, tad apie jų naudas ir grėsmes turime kalbėti jau dabar.