Poledinės žūklės pasaulio čempionate lietuviai sužvejojo auksą

Solidi varžybų patirtis

M. Leonui šis poledinės žūklės pasaulio čempionatas jau septintas. Iš Dzūkijos kilusiam ir „Dainavos“ žvejų klubui priklausančiam žvejui šįmet jis itin sėkmingas – asmeninėje įskaitoje užimta trečioji vieta ir, žinoma, čempionų auksas, kurį laimėjo drauge su visa Lietuvos poledinės žūklės komanda.

„Pagal čempionato taisykles varžybose startuoja penki sportininkai, vienas būna atsarginis. Šįmet iš tų penkių net trims labai pasisekė: Arūnas Koska asmeninėje įskaitoje laimėjo auksą, Artūras Skvirba – sidabrą, aš – bronzą, o visa Lietuvos rinktinė komandinėje įskaitoje – auksą! Tokio rezultato dar nėra pavykę pademonstruoti nė vienai sportinės žūklės rinktinei!“ – džiaugiasi pašnekovas.

Žvejys nuo vaikystės

Paklaustas, ką dar, be žvejybos, veikia gyvenime, Mindaugas sako, kad dirba draudimo srityje. Turi šeimą ir nuostabią žmoną, kuri nepriekaištauja vyrui už gastroles ir ilgas valandas, praleistas žvejyboje. Ar prieš tekėdama už Mindaugo žinojo, kad jis tiek žvejoja? „Žinojo, – juokiasi M. Leonas, – gal tik neįsivaizdavo, kad taip stipriai.“

Žmonos, sako, į žvejybą nė karto prikalbinti nepavyko. Gal ir gerai, šmaikštauja, užtai turi laiko abu vienas nuo kito pailsėti.

Vasaromis Mindaugas varžybose nedalyvauja, daugiau laiko skiria šeimai. Dvimetė dukrytė žvejoti dar per maža, o štai vyresnėlis, kuriam penkeri, jau turi savo meškerę ir kaime pas senelius po truputį bando.

Lenk medį, kol jaunas – lietuvių senolių išmintimi vadovaujasi pašnekovas. Sako, kad ir jo paties, kaip žvejo, karjera prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje – kolektyviniuose soduose Dzūkijoje.

„Gimiau Alytuje. Tėvai irgi turėjo tokį kolektyvinį sodą, kuriame leisdavome vasaras. Buvo ten ir tvenkinys su karosais. Pamenu, kaip su tėčiu nuėjome į mišką, jis išdrožė iš lazdyno man meškerę, nuo kurios ir pradėjau žvejo karjerą sodo baloje… Kadangi vis kažką pagaudavau, negrįždavau namo tuščiomis rankomis, tai metai po metų vis stipriau sirgau šia liga“, – žvejybos pradžią prisimena jis.

Atvirukas: lietuvių delegacija Mongolijoje ant Ugii ežero kranto startui pasiruošusi. / M. Leono asmeninio archyvo nuotr.

Kelias iki pergalės ilgas

Vis dėlto iki komandinio aukso ir asmeninės bronzos Mindaugo kelias nebuvo trumpas. Dar paauglystėje ėmė dalyvauti tai vienose, tai kitose komercinėse varžybose. „Į žvejybą kaip į sportą rimčiau pradėjau žiūrėti nuo 2009-ųjų, kai įstojau į Alytaus sportinės žūklės klubą“, – aiškina vyras.

Pasak jo, Lietuvoje yra daug žvejų klubų, kurių sportininkai dalyvauja Lietuvos sportinės žūklės čempionatuose ir siekia patekti tarp penkių šešių geriausiųjų, kurie vėliau atstovaus Lietuvos rinktinei pasaulinio lygio varžybose. Kad svajonė virstų tikrove, žvejas turi puikiai pasirodyti  dvejus metus iš eilės.

Į klausimą, kiek poledinės žūklės varžybų būna per metus, M. Leonas atsako šypsodamasis: Lietuvoje viskas priklauso nuo gamtos ir oro sąlygų. Vienais metais jos gali būti net kelios, kitais – nė vienų.

Lietuvos poledinės žūklės čempionatas, jei sąlygos tinkamos, susideda iš trijų turų. Vienas turas – dviejų dienų varžybos. Veiksmas trunka po tris valandas. Pasitaiko ir taip, kad čempionatas taip ir lieka nebaigtas, nes… ledas po savaitės ištirpsta. Kad čempionatas būtų įskaitytas, turi įvykti bent du turai. „Šįmet, – džiaugiasi Mindaugas, – žiema buvo palanki ir čempionatas įvyko. „Dainavos“ klubas labai apmaudžiai pralaimėjo auksą ir liko antras. Man pačiam šis čempionatas irgi nebuvo labai sėkmingas, bet į geriausiųjų dešimtuką patekau“, – sako jis.

Veiksmas: štai kaip atrodo vietinio fotografo G. Ganzorigo užfiksuoti poledinės žūklės varžybų momentai. / M. Leono asmeninio archyvo nuotr.

Į Mongoliją – pirmąsyk

Kasmet poledinės žūklės čempionatai vyksta vis kitoje šalyje. Mongolijoje jis buvo organizuojamas pirmą kartą. M. Leonas tikslina, kad poledinė žūklė – tik viena iš daugiau nei dešimties žvejybos rungčių. Dar gali būti plūdinė, dugninė, karpių, spiningavimo žvejyba ir pan.

Į Mongoliją lietuvių skrido trylika. Oficiali komanda – devyni žmonės, kurią sudarė komandos vadovas, du treneriai ir šeši sportininkai. Lėktuvas nusileido Ulan Batore – Mongolijos sostinėje. Svečių rinktines šefavo atskiri Mongolijos žvejų klubai.

„Mums pasisekė, nes klubo vadovas kalbėjo tiek anglų, tiek rusų kalbomis, buvo be galo paslaugus, padėjo lietuviams visais klausimais“, – pasakoja M. Leonas.

Tą pačią dieną lietuviai aplankė ir vieną didingiausių pasaulio statulų – raitą Čingischaną, pastatytą minint 800-ąsias Mongolijos imperijos įkūrimo metines. Žirgo viršugalvyje įrengta įspūdinga panoraminė apžvalgos aikštelė, į kurią lankytojai patenka per žirgo krūtinę ir kaklą vedančiais laiptais.

„Nelipome į viršų, fotografavomės kalno papėdėje, bet raitas Čingischanas buvo matyti kuo puikiausiai, mat 40 m aukščio nerūdijančio plieno statula užkelta ant 10 m aukščio lankytojų centro – muziejaus“, – dalijasi dar šviežiais įspūdžiais Mindaugas.

Pakako laiko pasiruošti

Ruoštis poledinės žūklės varžyboms žvejai išvyko į Karakorumą. 1235–1260 m. šis miestas buvo tapęs Mongolijos sostine. Maždaug už 70 km nuo miestelio plyti Ugii ežeras, ant kurio ledo ir vyko čempionatas. Kelionė nuo viešbučio iki varžybų vietos kasdien trukdavo apie 1,5 valandos į vieną pusę.

„Iš pradžių privažiuoti prie ežero buvo gana sudėtinga: teko ir kolegų automobilius iš pusnių traukti, nes kelias pirmomis dienomis nelabai matėsi. Tik vėliau organizatorių buldozeriai pravalė takus“, – prisimena čempionato dalyvis, kuriam Ugii ežeras dydžiu labai priminė Dzūkų jūra vadinamą Dusios ežerą.

Važiuodami pirmyn ir atgal lietuviai grožėjosi nuostabiais stepių atvirukais, kuriuose buvo ir elnių, ir kupranugarių, ir ant akmenų tupinčių erelių. Oras vasario pabaigoje pasitaikė neblogas: rytais temperatūra siekdavo –35 °C, dienomis sušildavo iki –15 °C.

„Labiausiai nerimavome dėl ledo storio, kuris siekė net 1,5 m. Vis sukome galvas, kaip ir kiek laiko tokį storą ledą teks gręžti“, – juokiasi žvejys.

Tačiau lietuviai nebūtų lietuviai: viskas jiems sekėsi kuo puikiausiai. Vyrai išsinuomojo grąžtus, vietiniai parodė, kaip su jais elgtis.

„Pirmą treniruotę susipažinome su tvenkiniu. Kibo tos pačios žuvys, kaip ir Lietuvoje, – daugiausia 100–300 g kuojos, 20–700 g ešeriai“, – pasakoja bronzos medalio laimėtojas.

Kadangi lietuvių komanda į Mongoliją atvyko prieš dešimt dienų iki varžybų, turėjo užtektinai laiko pasiruošti. Vyrai atsirinko jaukus, išsigrynino žvejybos taktiką.

„Sugebėjome iš Lietuvos atsiskraidinti virš 200 kg jaukų“, – sako pašnekovas, iki varžybų pradžios drauge su kitais lietuviais jau žinojęs, ko reikia norint švęsti pergalę.

Laimikis: kibkit, žuvelės, didelės ir mažos! Treniruočių laimikis. / M. Leono asmeninio archyvo nuotr.

Pagavo daugiau nei kiti

Paprašytas trumpai pristatyti čempionato taisykles, Mindaugas pasakoja, kad varžybos truko dvi dienas po tris valandas. Jose startavo po penkis kiekvienos šalies komandos sportininkus. Burtų keliu kiekvienas traukė į savo žvejybos sektorių, kurio plotas – 130 ir 60 m.

Prasidėjus varžyboms kiekvienas dalyvis stengėsi kuo greičiau išgręžti dvi eketes, kuriose ir gaudė žuvį.

„Jei nori laimėti, turi pagauti daugiau nei visi kiti, – aiškina lietuvis. – Per dvi čempionato dienas dalyviai pagavo beveik 1 t žuvies. Laimikis buvo atiduotas gyvūnų prieglaudoms. Lietuvių komanda pagavo virš 100 kg, aš asmeniškai – 23 kg žuvies“, – džiaugiasi čempionato prizininkas.

Pagrindinė mūsų šalies konkurentė buvo ukrainiečių komanda, atvykusi anksčiau už lietuvius, gyvenusi jurtose ant Ugii ežero kranto ir dar daugiau laiko skyrusi treniruotėms. Deja, ukrainiečiai šiame čempionate liko treti, o sidabrą iškovojo amerikiečių rinktinė.

Ar tarp poledinės žūklės sportininkų pasitaiko ir moterų? Vyras tikina, kad viena iš poledinės žūklės čempionių yra Latvijos atstovė Rita Grabovska. „Kai 2014 m. pirmą kartą dalyvavau pasaulio čempionate, mano sektoriuje buvo net trys moterys – latvė, čekė ir suomė. Šiais metais moterį žveję mačiau Suomijos rinktinėje, Kazachstano rinktinės trenerė – moteris“, – šypsosi jis.

M. Leono asmeninio archyvo nuotr.

Pergalė – ne pirmą kartą

Tokio lygio varžybų metu svarbu viskas: ir technika, ir taktika, ir komandos narių veiksmų greitis. Visas tris valandas, kol vyksta varžybos, žvejai dirba išsijuosę.

„Jei lauksi, kol žuvis užkibs, medalių neparsiveši. Todėl, jei vienoje eketėje nekimba, bėgi prie kitos, jaukiniesi, mikliai dirbi su žvejybos technika, nuo kurios irgi didele dalimi priklauso rezultatas. Su viena meškere žuvį ištrauksi per 15 sek.,  su kita – per 7-ias. Kiekviena sutaupyta sekundė leidžia žvejui daugiau kartų nuleisti į eketę masalą ir, žinoma, pagauti daugiau žuvų“, – aiškina M. Leonas ir priduria, kad lietuvių pergalei daugiausia naudos davė produktyvios treniruotės ir komandiškumas.

„Mūsų sportininkai tokio lygio varžybose dalyvauja jau ne pirmus metus, todėl yra stiprūs ne tik taktiškai, techniškai, bet ir psichologiškai. Prieš trejus metus poledinės žūklės pasaulio čempionatas vyko Lietuvoje, kur lietuvių komanda taip pat laimėjo auksą!“ – džiaugiasi Mindaugas ir savo kolegoms linki nei žvyno, nei uodegos, nes, anot jo, linkėti sėkmės einančiam žvejoti yra blogas ženklas.