Kodėl žmonės mąsto, jaučiasi ir elgiasi būtent taip, kaip jie mąsto, jaučiasi ir elgiasi?

Nuo mažens daugeliui iš mūsų buvo teigiama, kad jaustis prastai nėra gerai. Susidurdami savo gyvenime su kartais nepakeliamais sunkumais tai priimame, kaip mus užgriuvusius nemalonumus. Nemalonumus, kurie nėra nei teigiami, nei neigiami, kai skiriame laiko jiems suprasti, o tokie sudėtingi išgyvenimai kaip pyktis, nuoskaudos ir apgailestavimai gali netgi pasitarnauti.

Turbūt ne vienas esame susidūrę su tuo, kad pyktis paskatina ginti tai, kas svarbu (pav. sportinis pyktis, pyktis dėl savo garbės ir orumo įžeidimo ir pan.). Nuoskaudos ir apgailestavimai dėl pavėluotų veiksmų padeda suprasti, kaip gyventi prasmingiau. Kai pakeičiame savo požiūrį, mus varginančios emocijos netenka dalies savo visą griaunančios jėgos. Pripažindami ir pažindami, ką jaučiame, žengiame pirmuosius žingsnius link emocinio ir fizinio išgijimo.

Populiarūs klausimai ir patarimai: „Manai, kad tau dabar blogai? Kitiems dar blogiau!“, „Tu taip mąstai? Keisk mąstymą“, “Nesiseka? Mąstyk pozityviai!“, „Dar vis liūdna? Pakeisk mintis!“, „Užsiknisai darbuose? Nusišypsok ir nekreipk į tai dėmesio!” tai tik bandymai paveikti žmogaus mąstymą verčiant jį galvoti kitaip. Kitokia mąstysena negarantuoja, kad kitaip jausitės.

Žmogus, nors ir bijo, vis dėlto dažniausiai turi pakankamai įgūdžių keisti požiūrį, augti ir tobulėti. Žmogus gali pasiryžti bandyti žengti nors ir mažus žingsnelius, po truputį pratindamasis prie pokyčių.

Nerimauti, jausti skausmą, patirti nesėkmes, prarasti artimus draugus, patirti išdavystes niekam nėra malonu, bet juk niekas mums ir negarantavo, kad taip niekada nebus... Tiesa, dabar tiek daug atsirado „gyvenimo mokytojų“ ir mėgėjų motyvuoti (koučerių), kurie anksčiau teigė, kad viską galima savo gyvenime pakeisti – tereikia tik to panorėti..., dabar jau rekomenduoja priimti realybę ir su ja susitaikyti – rekomenduoja žmogui sutikti su tuo, kad jaustis blogai yra gerai ir nebūtina kažką keisti. Kodėl jie tai teigia savo klientams, todėl, kad jiems tai abipusiai naudinga dėl prisitaikymo savisaugos mechanizmo.

Šis prisitaikymo savisaugos mechanizmas, mąstymas apie įsivaizduojamas bėdas, kurias gali atnešti pokyčiai ar ateitis, dažnai ir tampa baimių priežastimi. Baiminimasis dėl ateities, apgailestavimas dėl praeities ir nuolatinis galvojimas, kaip išvengti problemų, reikalauja nemažai resursų ir skamba kaip sudėtingas darbas. Todėl kartais daug paprasčiau atrodo tiesiog nieko nedaryti, nekeisti, neinicijuoti. Tačiau šis apsisaugojimas galiausiai ima stabdyti augimą, žmogus jaučiasi įstrigęs ir netobulėjantis. Jei baimė pradeda kliudyti eiti pirmyn, galima prarasti savo gebėjimų ir potencialo įgyvendinimo galimybę.

Kraštutiniais atvejais galima neatlaikyti tokių grėsmių ir palūžti, priimti neadekvačius sprendimus. Todėl tokiais atvejais gali tekti suktis iš pavojingos padėties remiantis gyvenimiškąja patirtimi arba ieškoti tikrų specialistų pagalbos. Ir visa tai yra normalu. Ieškoti pagalbos nėra gėda, tačiau nuo mažų dienų mums bandė įteigti, kad tu gali susitvarkyti su iškylančiomis problemomis pats. Todėl kreiptis patarimo ar ieškoti pagalbos dar vis savotiškas tabu.

Savo kasdieniame darbe tenka bendrauti su įvairaus amžiaus, skirtingų lyčių ir emocinės patirties klientais. Kai bendraujame gyvai, individualių konsultacijų metu, supranti, kad didžioji dalis išgyvenimų laikoma užspaudus, kentėta tyliai ir buvo vengiama atsiverti kitiems. Todėl tapti „nuodėmklausiu“ nėra paprasta, nes klientą varžo baimė. Kad jis atsivertų, reikia laiko ir kantrybės.

Kai bendrauji su klientu, kuris paskambino konfidencialiai į Kauno apskrities vyrų krizių centro „Vyrų liniją“ supranti, kad lyg ir nėra ko jam bijoti, nes nei tu, nei klientas nesame matomi ir tai saugus bendravimas, bet ir čia tvyro kliento baimės: „Ar supras?“, „Ar padės?“, „Ar jie įsivaizduoja, kaip man blogai?“, „Netikiu, kad man gali būti gerai?“.

Baimė egzistuoja nepaisant to, kiek išsivysčiusi yra kultūra ir tauta ar atskiras žmogus – kinta tik baimės objektai, tai, kas kaskart sukelia baimę, kita vertus, kinta būdai bei priemonės, kurias mes naudojame, kad įveiktume baimę. Šiandien lyg ir nebebijome griaustinio ir žaibo, saulės ir mėnulio užtemimai mums yra tapę įdomiais gamtos reiškiniais, o ne tuo, kas sukelia baimę. Mat mes žinome, kad užtemimai nėra šių dangaus šviesulių galutinis išnykimas ar net galima pasaulio pabaiga. Užtat mes šiandien patiriame ankstesnėms kultūroms nežinomų baimių – pavyzdžiui, bakterijų ir virusų baimę, naujų ligų baimę, keistų gamtos kataklizmų baimę, turimo verslo netekties baimę, politikų priimamų sprendimų neadekvatumo baimę, tautinio identiteto neužtikrintumo baimę, senatvės ir vienatvės baimę ir t.t.

Tam, kad baimei nesuteiktume pernelyg daug galios stabdyti ir valdyti gyvenimo pasirinkimus ar trukdyti priimti neišvengiamus pokyčius, verta su ja labiau susipažinti. Baimės išgyvenimas yra mūsų egzistencijos dalis. Nors tai yra ir bendra, vis dėl to kiekvienas žmogus patiria savo asmenines baimes ir jų variacijas savaip.

Konsultacijų metu kliento bandymas pažvelgti į baimę „be baimės“ atskleidžia du jos aspektus: viena, parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, antra, kad ji gali mus sukaustyti. Baimė visada yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, kartu ji yra ir iššūkis, impulsas ją įveikti.

Žmogus, nors ir bijo, vis dėlto dažniausiai turi pakankamai įgūdžių keisti požiūrį, augti ir tobulėti. Žmogus gali pasiryžti bandyti žengti nors ir mažus žingsnelius, po truputį pratindamasis prie pokyčių. Atsižvelgiant, kad galbūt pirmieji du žingsniai neatnešė daug žalos, galima drąsiau žengti toliau. Bet svarbu nepamiršti, kad priimant pokyčius reikia pasirūpinti savimi, nespausti, neversti, bet švelniai palaikyti, atjausti. Baimė dėl ateities mažėja, kai savo dėmesį žmogus atitraukia nuo dalykų, kurių negali kontroliuoti (pvz., kitų žmonių pasirinkimų ar ekonominių krizių ir pan.), ir pradeda skirti dėmesį tiems dalykams, kurie iš tiesų priklauso nuo jo.

Baimės įveikimo būdai pasikeitė ne tiek ir daug. Aukų ir magiškų užkalbėjimų vietą šiandien užėmė baimę slopinančios farmacinės priemonės, alkoholis bei psichotropinės medžiagos – bet baimė liko. Turbūt svarbiausia nauja galimybe perdirbti baimę šiandien tapo įvairiausių formų moksliškai pagrįsta psichoterapija.

Kvalifikuoto psichologo ar psichoterapeuto atskleista asmens baimės kilmė leidžia tyrinėti jos ryšius su individualiomis – šeiminėmis ir sociokultūrinėmis – sąlygomis ir sudaro galimybę konfrontuoti su baime, kad tapusi sąmoninga asmens savastimi ji būtų produktyviai perdirbta į tikrai naudingą žmogaus būčiai aplinką. Kad tikrai jis nenorėtų mąstyti, jaustis ir elgtis būtent taip, kaip jis mąstė, jautėsi ir elgėsi ligšiol.

VYRŲ LINIJA

Tel. +370 670 00027, I-V 10-14 val.

Nemokamai konsultuojami vyrai iš visos Lietuvos.