Menininkų draugystę kurstė alkoholis, o aplaistė kraujas

Sako, juodu buvo geri draugai, drauge žvejodavo. Juk su bet kuo į žvejybą neisi. Tačiau juos išskyrė trečias asmuo – alkoholis. Palytėtas draugo peilio, dailininkas Naglis Karvelis užsimerkė amžiams, o jo bičiulis – dokumentinio kino kūrėjas Algimantas Maceina – atsidūrė už grotų.

Smūgis į koją buvo mirtinas

Urna su 52-ejų dailininko N.Karvelio palaikais ketvirtadienį palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

"Žmona pasakė, kad geriau kremuot, negu žiūrėt į karste gulintį sūnų. Tai būtų dar tragiškiau", – sakė dailininko tėvas, žinomas aktorius Rimgaudas Karvelis.

N.Karvelis buvo dviejų sąjungų – Dailininkų ir Kino – narys. Visi, su kuriais teko kalbėtis, tvirtino, kad tai buvo linksmas ir puikų humoro jausmą turintis žmogus.

Tragedija įvyko sausio 19-ąją per išgertuves Vilniuje, Dūkštų gatvėje esančiame bute. A.Maceina peiliu smogė N.Karveliui į koją ir šis labai greitai nukraujavo. 55-erių A.Maceina uždarytas į areštinę. Jam pareikšti įtarimai dėl tyčinio nužudymo.

"Dabar dėl visų nelaimių kaltas alkoholis, – mano vienturčio sūnaus netekęs dailininko tėvas 80-metis R.Karvelis. – Alkoholis žudo ir mūsų tautą, ir visą pasaulį. Velnio krislelis į žmogų įlenda ir žmogus nežino, ką daro."

Gal norėjo tik pagąsdinti?

Naglis su Algimantas buvo geri draugai, juodu ir kartu žvejodavo, ir kur nors važiuodavo, ir pasikalbėdavo – apie kiną, paveikslus, apie viską. Juodu rasdavo bendrą kalbą ir nebuvo jokio pykčio.

"Bet kai A.Maceina išgeria stipriai, jam kartais nutrūksta gysla smegeninėj – gali bet kokią šunybę iškrėst, kokį šposą padaryt. Jaučiu, kad jam ten kas nors atsitiko, kas nors nutrūko. Man atrodo, kad netyčiom ta tragedija įvyko", – spėliojo R.Karvelis.

Jo tvirtinimu, blaivus A.Maceina – puikus žmogus, bet kai išgeria... Alkoholis buvo jo nelaimė. Aktorius pažįsta puikiausių menininkų, kuriems alkoholis "deda" per galvą.

"Mano sūnus buvo neagresyvus, mėgo humorą. Jis buvo kitokio charakterio. Gal todėl šitaip ir įvyko? Man atrodo, A.Maceina durstelėjo tuo peiliu – gal pagąsdint norėjo ar pajuokaut? O kai girtas, neapskaičiavo judesių ir perdūrė arteriją, – toliau tragedijos versijas spėliojo žuvusiojo tėvas. – Jis su drauge iškvietė greitąją. Atvažiavo po 20 minučių, bet jau viskas buvo amen."

Parodą surengė tėvo draugai

Anot tėvo, kartais Naglis telefonu neatsiliepdavo dvi dienas – užsidaręs piešdavo. Tačiau per gyvenimą buvo surengta tik viena jo paveikslų paroda. Kodėl?

"Naglio nelaimė ta, kad jis buvo per daug kuklus žmogus, jokių parodų nedarė, nesireklamavo, – sakė tėvas. – Mano draugai verslininkai Vacys ir Henrita Kontrauskai jam nežinant surengė tą parodą jo 50-mečio proga. Suvežėm iš visur Naglio paveikslus, kuriuos buvo pardavęs, ir sukabinom "Akademijoj" (Vilniaus galerijoje – red. past.).

Kad jis negautų infarkto, prieš dvi valandas pasakiau: "Nenustebk. Tave sveikins gimtadienio proga ir tau surengė parodą." Naglis iš nuostabos perbalęs buvo. Atėjo jo dėstytojai Arvydas Šaltenis, Albertas Gurskas, pakalbėjo. Juo labai susidomėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, jo darbų žiūrėti važiavo net į Olandiją. Olandai yra išsivežę 36 Naglio darbus."

Išbandė įvairius darbus

N.Karvelis su žmona Jolita buvo išsituokęs ir gyveno atskirai. Tėvo tvirtinimu, jų santykiai buvo nepiktybiniai.

Anot R.Karvelio, sūnaus jaunystėje buvo visko, bet paskui jis apsiramino. Žaidė krepšinį, norėjo būti futbolininku, mokykloje spektaklius režisuodavo, pats juose vaidindavo.

"Jis talentingas buvo. Dailės mokyklą baigė, tada įstojo į Dailės akademiją. Dirbo Jaunimo teatre, pas Adomą Jacovskį, buvo jo padėjėjas, paskui – Operos teatre pas Liudą Truikį. Šis labai jį mylėjo. "O, Karvelis, mano mokinys", – sakydavo. Televizijoj su vaikais dirbo, labai gerai vedė laidas. Kurį laiką buvo Kino studijos dailininkas. Kino studiją nuvertė – visus išvarė. Kino dailininkai tapo samdomi. Tada jis paišė paveikslus, bet iš jų mažai uždirbo. Paskui nuėjo dirbti į suomių bendrovę – į statybas. Ten gerai uždirbdavo, darbo stažas ėjo.

Kaip žmogus jis buvo per švelnus, per kuklus, bet linksmas, mėgo susitikti su draugais. Jaunystėj daugiau išgerdavo, o pastaruoju metu beveik negėrė. Bet jį "užkabindavo" draugai – paragauk dėl draugiškumo. Išgėręs jis niekada netriukšmaudavo, nesimušdavo, mėgo juokus. Gal kitiems nepatikdavo, kad jis toks humoristas, turi pasisekimą kompanijoj? Gal kam nors nepatikdavo, kad mėgsta Naglį, o ne jį?" – samprotavo tėvas.

Tą vakarą vaidino spektaklyje

Apie sūnaus žūtį aktorius R.Karvelis sužinojo likus kelioms valandoms iki spektaklio – praėjusio sekmadienio vakarą Nacionaliniame dramos teatre buvo rodomas spektaklis "Paskendusi vasara".

Nepaisydamas didžiulio sukrėtimo, senas aktorius ėjo į sceną. O ką daryti – tokia profesija. Jis neprašė režisieriaus atšaukti spektaklio.

"Apie tragediją sužinojau pirmą valandą. Penktą valandą – spektaklis. Ką daryt? Išgėriau stiprią tabletę, kuri nuramino, ir nuėjau į teatrą. Ten – anšlagas, reikia gelbėt spektaklį, – žmonės bilietus nusipirkę. Jei būčiau atšaukęs, ant sąžinės man gulėtų, – pasakojo R.Karvelis. – Mūsų profesija tokia, kad, nors ir miršta artimas žmogus, reikia vaidint, reikia dirbt. Scenoje užsimiršti, viskas kitaip. Išeinu į užkulisius – verkiu. Jeigu tragedija būtų įvykusi prieš dvi dienas, tada gali tartis su teatru, kad spektaklį pakeistų kitu."

Scenos veteranas prisiminė, kad kai mirė jo brolis, vaidino Kaune, kai mirė tėvas – koncertą turėjo.

"Spektaklio pabaigoj visi susigraudinom, nes "Paskendusios vasaros" pabaiga – tragiška", – sakė aktorius.

Trys muškietininkai

"Naglio paveikslai – tai jo vidus. Man artima jo kūryba. Mūsų karta užaugo toj pačioj dirvoj, mes gaudavom tą pačią informaciją. Kai mokėmės vakarinėje mokykloje, su juo kelis spektaklius pastatėm, vėliau jis man padėjo filmą padaryt. Naglio paveikslai – siurrealistiniai, personažai – groteskiški. Jis kurdavo tokias absurdiškas istorijas – tai lyg sustabdytas kadras iš kokio nors filmo", – apie mirusio draugo kūrybą kalbėjo tapytojas Arūnas Rutkus.

A.Rutkus su N.Karveliu buvo pažįstami nuo 14 metų.

"Mes kartu mokėmės Dailės mokykloje. Tiek jis, tiek aš vėliau išėjome iš vidurinių mokyklų. Norėjome pasigerinti savo atestatų vidurkius, nes stojant į Dailės institutą reikėjo gero vidurkio. Ir vėl atsidūrėm vienoj klasėj, tik vakarinėj mokykloj.

Anksčiau tai buvo 1-oji partinė mokykla – suoluose ne po du, o kažkodėl po tris sėdėdavo. Ten buvom trys muškietininkai – trečias buvo Naglio klasės draugas Rytis Martinionis. Tai ir sėdėjome trise viename suole. Mudu su Nagliu įstojome į Dailės institutą Vilniuje, Rytis studijuoti išvažiavo į Taliną", – prisiminė Arūnas.

Jis apgailestavo, kad pastaruoju metu juodu su Nagliu buvo truputį nutolę. "Aš 10 metų alkoholio nevartoju. Nuo tų draugų, kurie vartoja, šiek tiek atitolau", – paaiškino A.Rutkus.

Buvo visiškos priešingybės

Kaip ir dauguma Vilniaus menininkų, A.Rutkus pažįsta ir A.Maceiną. Kas, jo nuomone, galėjo išprovokuoti šią tragediją?

"Manau, alkoholis suvaidino pagrindinį vaidmenį. Abu vaišinosi. Pagal charakterį – tai visiškos priešingybės. Naglis buvo labai fainas žmogus. Nuoširdus, atviras. Dūšios žmogus. Turėjo nepaprastą humoro jausmą, buvo puikus pasakotojas. Kai atsidurdavo kompanijoje, natūraliai patekdavo į dėmesio centrą. Visi lūždavo iš jo istorijų - sugebėdavo prajuokinti net pačius liūdniausius personažus. Kartais pagalvodavau, kodėl jis savo talentą švaisto kompanijose, o nelipa į sceną? Jis būtų buvęs ne prastesnis už a. atilsį Šaprą, už Rolandą Kazlą, – kalbėjo A.Rutkus. – O A.Maceina savyje labai daug pykčio turėjo. Visai neseniai buvau jį sutikęs – visas pritvinkęs nepasitenkinimo, visas toks išsiderinęs. Agresyvus, piktas ant gyvenimo, ant visko. Tikrai nemalonu buvo bendraut su juo."

Ar Naglis patikdavo moterims?

"Be abejo, – tvirtino A.Rutkus. – Juk moterims patinka vyrai, kurie sugeba pajuokaut. Bet jis daug metų gyveno vienas, draugystės su moterimis į ką nors rimtesnio neišsivystė. Be abejo, kad žmogų kankino vienatvė. Juk jis mėgo ir mokėjo bendrauti."

Išmokė gerbti savo profesiją

Dailininko sūnus Laurynas, paklaustas, ko tėvas jį išmokė vaikystėje, prisiminė: "Nepiešti. Paauglystėje bandžiau menais užsiiminėti. Tėvas mane mokė įvairios technikos, mokė suprasti, koks piešimas, kokia tapyba yra gera, kas gražu, o kas – ne. Mokė gerbti savo profesiją. Esu virėjas, tuos pačius principus, kuriuos tėvas taikė dailėje, aš bandau pritaikyti savo profesijoje ir ją gerbti."

Ir sūnus akcentavo tėvo linksmumą – jis buvęs visada toks prie bajerio, toks atsipalaidavęs.

"Jis kalbėdavo, o aš klausydavausi. Mums tokia "pozicija" patikdavo", – sakė Laurynas.

Tarp moterų ir demonų

Iš aukos tėvo R.Karvelio lūpų neišgirdau A.Maceinai adresuoto žodžio "žmogžudys", neišgirdau keršto šauksmo.

R.Karvelis prisiminė, kaip vienu metu A.Maceina, nusprendęs atsisakyti alkoholio, gyveno pas vienuolius, į Dievą buvo pasinešęs, darė filmą – buvo gražu žiūrėt.

"Labai gerą filmą padarė apie partizaną Antaną Kraujelį. Paskui jam vėl užėjo ta velnio ašara. Matyt, jis padaugino? – spėliojo R.Karvelis. – Mėgo karolius, auskarus, žiedus nešiot, drabužius odinius. Amerikoniškas tapo pas Joną Meką pabuvęs. "Fasoną" jis turėjo. Bet pastaruoju metu buvo atsisakęs to "fasono", be auskarų vaikščiojo. Normaliai."

Iširus dviem A.Maceinos santuokoms, moterys jo gyvenime keisdavosi kas keleri metai. Režisierius neslėpė, kad šios jį palikdavo. Likęs vienas, jis griebdavosi alkoholio. O tada plačiai durys atsiverdavo demonams.

Nors ir kaip savo gyvenime A.Maceina bandė išlaikyti moteris, kūryboje jas tarsi užmiršdavo. Čia A.Maceiną jaudino lietuvių tautos tremties tema, pokario kovos, socialinės problemos.

Domino socialinės problemos

A.Maceina yra baigęs tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. 1985–1988 m. dirbo kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus asistentu Lietuvos kino studijoje. 1988–1992 m. studijavo kino režisūrą Tbilisio Šotos Rustavelio teatro ir kino institute. 1991 m. stažavo avangardinio kino tėvo, rašytojo J.Meko Filmų antologijos archyve Niujorke.
A.Maceina yra sukūręs devynis dokumentinius filmus, Lietuvos valstybės kino metraščio žurnalą.

Jo filmas "Juoda dėžė" pasakoja apie tremtinių palaikų pargabenimą iš Sibiro, "Troškulys" – apie seną lietuvių tremtinių Čiornaja Padinos kaimą Saratovo srityje. Filmas "Šalia jūsų" sukurtas apie fotomenininką Rimaldą Vikšraitį, "Kad mano namai būtų pilni" – apie krikščionių bendruomenės "Pilni namai" pagalbą kenčiantiems nuo priklausomybių. Naujausias A.Maceinos filmas – "Paskutinis" – apie kovotoją už Lietuvos laisvę, paskutinį Aukštaitijos partizaną A.Kraujelį.

Sukūrė savitą techniką

Štai kaip dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė įvertino "Akademijos" galerijoje surengtą N.Karvelio paveikslų parodą. Pirmą ir paskutinę.

"N.Karvelis įdomiai komponuoja, gerai jaučia erdvę, peizažą (gamtos ir urbanistinį) – už nugaros didžiulė jo, kaip kino dailininko, patirtis. Puikiai perteikia vaizduojamų herojų mimiką ir portreto paslaptys jam įkandamos. Neretai akvarelės atrodo itin kinematografiškos, kaip atraktyvaus, netgi siurrealaus filmo stopkadras. Ypač patrauklios dvifigūrės, trijų figūrų ir daugiafigūrės kompozicijos, kai tarp personažų atsiranda paslaptingi, kiekvieno žiūrovo savaip traktuojami tarpusavio ryšiai.

Tačiau didžiausias N.Karvelio kūrinių pranašumas – jo virtuoziška akvarelės technika. Apskritai akvarelė – karališka technika, ir techninės subtilybės, virtuoziškumas ne kiekvienam suprantami. Net ir jas liejančiam menininkui. Tik ne Nagliui – jis sukūrė savitą techniką, leidžiančią išlaikyti kūrinio kerintį skaidrumą, vaiskumą."