Referendumas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turint ir kitos šalies pilietybę įvyko, tačiau laukiamų rezultatų neatnešė. Keisti šalies Konstitucijos 12-ąjį straipsnį sutiko kiek daugiau nei 1 mln. rinkėjų.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio drąsa būti kitokiu, novatorišku, jo talentas žvelgti į meną skirtingais rakursais, gebėjimas neriboti savo kūrybinių galių – šios Lietuvos genijaus savybės įveikia dešimtmečius, kultūrinių, visuomeninių epochų ribas. Jo meno ir asmenybės inspiruotų kūrinių sąrašas pasipildė dar vienu – tarptautiniu, tarpžanriniu projektu.
Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, šio miesto grąžinimą pavertęs okupacijos prologu.
Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento Dmitrijaus Medvedevo lygio, tačiau senas geras strateginio neapibrėžtumo metodas leidžia suderinti ir kultūringą veido išraišką, ir kovą su priešu.
Izraelio operacija, riterių kovas primenančiu pavadinimu „Geležiniai kardai“, persirito į antrąją pusę, tačiau jos pabaigos dar nematyti. Prasidėjusi nuo ryžtingų atakų prieš „Hamas“, galiausiai ji virto dar vienu klampiu hibridiniu karu, kuriame blogiukai ir geriečiai keičiasi vaidmenimis, tikslai tai įgauna aiškius kontūrus, tai vėl pranyksta, blaškosi prioritetų nebeatsirenkantys karvedžiai, o abiejų pusių rėmėjai žaidžia savus žaidimus.
Atrodytų, galėtų civilizuota žmonija pasinerti į savo žodžių vertimą kūnu. Pagal „Zero Waste“ koncepciją kiekvieną šiukšlę paversti naudingu daiktu, tobulinti precizinės medicinos metodus, kovoti su dykumėjimu ir rūšių nykimu. Tačiau aštuntadalį planetos sausumos užvaldžiusi valstybė-piktžaizdė lyg svarmuo traukia svajoklius prie žemės.
Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su grafiko nesilaikančiu autobuso vairuotoju, bėgame olimpinio medalio link.
Praėjusį ketvirtadienį atrodė, kad Lietuvos politinėje padangėje gimsta nauja žvaigždė. Švietimo ministras, išvargęs kojomis žemės nelietusių veikėjų iš kažkokio tolimo ūko, pavadinto išdidžiu Nacionalinės švietimo agentūros vardu, sugalvotas užduotis, pripažino: tikėjosi lengvesnių. Ministro nuoširdumas suteikė vilties, kad gimnazistų ašarų, jų tėvų, mokytojų pasipiktinimo banga iškels šį karjeros švietimo darbuotoją į naujas aukštumas.
Popiežiaus Pranciškaus valdoma katalikų bažnyčia išjudino Kubos ir JAV santykius. Ne be pirmojo popiežiaus iš Lotynų Amerikos pastangų prie derybų stalo sėdo ketvirtį milijono gyvybių nusinešusio konflikto Kolumbijoje pusės – vyriausybė ir FARC partizanai.