Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

Beje, tai patvirtina ir pats švietimo mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, sakydamas, kad stresas – sudėtinė švietimo ir ugdymo dalis.

Gal ir taip, sunku ginčytis su paskirtuoju Lietuvos švietimo guru, tačiau bet kuriuo atveju piktnaudžiauti tuo nereikėtų.

Nors stresas ir iš tiesų trumpalaikėje perspektyvoje gali skatinti mūsų gebėjimus adaptuotis prie naujų situacijų, išmokti priimti iššūkius ir įgyti naujų įgūdžių, bet ilgalaikėje – vienareikšmiškai turi neigiamų padarinių mūsų sveikatai.

Manau, ne mažiau nei atsparumo ugdymo stresui moksleivių mokymo procese yra iš esmės skatinti moksleivių norą mokytis, siekti žinių, išmokyti juos, kur ir kaip ieškoti reikalingos pagrindinės informacijos, tinkamai ją analizuoti, daryti pagrįstas išvadas ir panaudoti tai praktinėje veikloje.

Svarbu, kad mokymo turinys koreliuotų su darbo rinkos poreikiais. Dabartinėje švietimo sistemoje dažnai mokslas būna sau, o darbo rinkos poreikiai – sau. Natūralu, kad, esant tokiai situacijai, absolventams sunku integruotis į darbo rinką, susirasti sau tinkamą pagal įgytą išsilavinimą darbą.

Manau, ne mažiau nei atsparumo ugdymo stresui moksleivių mokymo procese yra iš esmės skatinti moksleivių norą mokytis.

Šiame trumpame straipsnyje sunku išvardyti visas sudėtines moksleivių švietimo ir ugdymo dalis, kurios, mano nuomone, yra daug svarbesnės nei atsparumo stresui ugdymas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad mūsų švietimo guru, vykdydamas savo „streso varymo programą“, pats neišeina iš komforto zonos.

Į visus aštrius klausimus atsipūtęs atsako, kad jis – ne ekspertas, ir toliau patogiai sėdi kėdėje nejausdamas streso.

Jam pasisekė, kad dabar kitas Prezidentas ir pas jį, prieš paskiriant į postą, nereikėjo laikyti „stojamojo“ į ministrus egzamino, na, o įvesti „tarpinį“ egzaminą ministrams kol kas mūsų šalyje nesugalvojo nė vienas valstybės vadovas.

Taigi klausimas – kam tyčiotis iš moksleivių sudarant neadekvačiai sunkius egzaminų klausimus, trumpinant iki neprotingos ribos atsakymų į juos laiko limitą, įvedant, mano nuomone, visiškai nereikalingus tarpinius egzaminus.

Jei tuo norima parodyti, kad mūsų moksleiviai niekam tikę, negabūs, siekiama, kad jie pasijustų nepilnaverčiai ir nieko nesugebantys, tai dabartinė ministerijos strategija suprantama. Tikslas kol kas dar nepasiektas, bet link jo labai sparčiai einama.

Tačiau atsakykime sau į klausimą – kas bus Lietuva be savimi pasitikinčio, mąstančio ir kuriančio jaunimo?

Manau, atsakymas aiškus ir suprantamas visiems, netgi ministrui.