Ar gydymo įstaigoje ligonis gali būti rišamas prie lovos?

Tik po kitų priemonių

Minėtas atvejis nutiko Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje. Paauglė mergina čia pateko dėl suicidinio elgesio. Siekiant jai nepakenkti, „Kauno dienos“ kalbinti specialistai nekomentavo konkretaus atvejo – kalbėjo platesniame kontekste.

Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus vadovas, vaikų intensyvios terapijos gydytojas, vaikų ligų gydytojas Algirdas Dagys paaiškino, kokiu atveju ligoninės psichiatrijos ar kitame skyriuje medikai gali taikyti paciento pririšimą (fiksavimą) prie lovos ar jo judesių suvaržymą kitu būdu. Jis tvirtino, kad, teikiant pagalbą neramiems ir agresyviems nepilnamečiams pacientams, vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

„Paciento fiksavimas yra kraštutinė pavojingo elgesio korekcijos priemonė. Fiksacijos skyrimas pacientui yra pateisinamas tik tada, kai realizuojamos visos išvardytos sąlygos: pavojingas paciento elgesys kelia grėsmę jam ar aplinkiniams; pavojingą paciento elgesį lėmė medicininė ar psichiatrinė būklė (įskaitant intoksikaciją); pacientui reikalinga skubi medicininė ar psichiatrinė pagalba; visos kitos pavojingo elgesio korekcijos priemonės buvo neefektyvios; pacientui nėra diagnozuotų ar įtariamų ligų, dėl kurių jo fiksavimas taptų pavojingas sveikatai. Įvertinant skirtingas amžiaus aplinkybes, dėl kurių pacientai tampa neramūs ir agresyvūs, skiriasi ir procedūros reikalavimai, jie apibrėžti įstaigos vidaus tvarkos įsakymais“, – teigė gydytojas.

Ne viename filme matyta scena: tam, kad nusiramintų, ligoninės psichiatrijos skyriaus pacientas apvelkamas marškiniais labai ilgomis rankovėmis, kurios surišamos už nugaros. Pasakojimai apie tokią sovietmečiu taikytą agresyvių pacientų suvaržymo, nuraminimo priemonę pasiekia ir šiandien. Vis dėlto A. Dagys akcentavo, kad šiuolaikinėje medicinoje ši priemonė netaikoma.

„Dar kartą noriu pabrėžti, kad neramių ir pavojingai besielgiančių pacientų fiksavimas yra kraštutinė palaipsnės deeskalacijos (raminimo) priemonė“, – teigė Kauno klinikų atstovas.

Būdai: gydytojai gali paprašyti individualaus pokalbio su neramiu, pavojingai besielgiančiu pacientu, atskiriant jį nuo artimųjų – taip tikimasi gauti tikresnės informacijos. / Kauno klinikų nuotr.

Itin retos situacijos

A. Dagio teigimu, situacijos, kai vaikų ar paauglių, kurie atvežami į ligoninę, mamos ar tėčiai trukdo medikams, garsiai išreiškia savo nepasitikėjimą jais, filmuoja ir viešina panašius vaizdus, teikiant pagalbą vaikams pasitaiko itin retai.

„Paauglystė – amžiaus tarpsnis, kai keičiasi ne tik išorinis, bet ir vidinis žmogaus paveikslas, ne paskutinė vieta virsme į suaugusį žmogų yra hormoninės sistemos persitvarkymas, besikeičiantis visuomeninis statusas. Iš to neretai kyla įtempti santykiai su artimais žmonėmis, ypač tėvais, o bandymai eksperimentuoti, prisitaikyti prie šalia esančių svetimų žmonių, kopijuoti jų elgesį, sukelia konfliktų, būdingų šio amžiaus asmenims“, – tvirtino Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus vadovas.

Jis pabrėžė, kad teikiant skubiąją pagalbą nepilnamečiams labai svarbi artimųjų, tėvų komunikacija su tarnybų darbuotojais, ligoninės skubios pagalbos skyriaus personalu, konsultantais – išgirstant ir vykdant jų nurodymus.

„Visada tikimės adekvataus artimųjų elgesio, problemos supratimo ir noro ją išspręsti, komandinio požiūrio, ėjimo ne provokacijos, eskalacijos keliu. Problemos išgryninimui dažnai gydytojai konsultantai prašo individualaus pokalbio su neramiu, pavojingai besielgiančiu pacientu, atskiriant jį nuo artimųjų. Taip tikimasi gauti tikresnės informacijos, išsiaiškinti priežastis, numanyti korekcijos būdus, priemones, vietą, eliminuoti galimas eskaluojančias priežastis.

Staiga imama rūpintis vaiku ligoninėje, nors rūpintis reikėjo anksčiau – tam, kad jis ten nepatektų.

Nepasitikėjimą, filmavimą ir vaiko atvaizdo viešinimą – kaip tęstinį problemos eskalavimą, vaiko privatumo teisės pažeidimą – vertiname neigiamai, manome, kad, atsižvelgiant į vaiko interesus, to neturi būti daroma. Manome, kad tai gali sukelti tęstinę žalą vaikui“, – teigė A. Dagys.

Anot jo, einant pakopinės deeskalacijos keliu, neturėtų būti prieita iki kraštutinės priemonės – neramaus paciento fiksavimo.

Mediko teigimu, siekdami ne pakenkti vaikui, o, priešingai, – jam padėti, panašiose situacijose tėvai visų pirma turėtų pasistengti suprasti vaiką ar iš vaiko suaugusiu žmogumi virstantį paauglį ir konkrečią situaciją.

„Mūsų akimis, tokių situacijų padeda išvengti stabilizuojantis artimųjų elgesys, neigiamų emocijų „konteiniariavimas“, bendradarbiavimas, priešingas provokuojančiam elgesiui, buvimui „uragano“ sūkuryje“, – A. Dagio teigimu, jei elgiamasi atsižvelgiant į šiuos patarimus, galima tikėtis problemos sprendimo, o ne galimos papildomos žalos vaikui.

Neturėtų kelti dramų

Daugiau kaip dvidešimt metų vaikų ir paauglių psichiatru dirbusio Seimo nario Lino Slušnio teigimu, jei suicidiniu elgesiu pasižymintis paauglys guldomas į ligoninės psichiatrijos skyrių, kaip viena iš priemonių jį nuraminti gali būti taikomas rišimas (fiksavimas) prie lovos.

„Tai nėra normali praktika ta prasme, kad tokių atvejų nebūna labai daug. Bet ligoninių protokoluose tokie dalykai numatyti, ir tai yra gerai. Pavyzdys: sujaudintas suaugęs žmogus tiek blaškėsi, draskėsi, kad galų gale greitosios pagalbos automobilyje susilaužė ranką. Laimei, nenukentėjo medikai. Bet tokia tvarka, kad medikams perėmus žmogų, kuris yra arba išgėręs, arba pavartojęs vaistų, sujaudinimo būsenoje, jis gali būti fiksuojamas. Mes juk nežinome, nuo ko tas žmogus sujaudintas, – L. Slušnio žodžiais, kartais dėl patirtos labai sunkios traumos žmogus gali būti agresyvus ir sukelti didžiulių traumų kitiems. – Tokių atvejų medicinoje žinoma ir tokiais atvejais žmonės privalo būti fiksuojami, pirma, dėl jų pačių saugumo. Antra, dėl visų aplinkinių saugumo, kad pacientai nepridarytų žalos ne tik sau, bet ir jiems. Jei tai nebus padaryta, gali įvykti triguba tragedija. Jei tik sudaužomi daiktai, sugadinamas, pavyzdžiui, ligoninės inventorius, – tai smulkmena, tai galima atpirkti. Tačiau mediko ir žmogaus, kuris sujaudinimo būsenoje gali labai rimtai susižaloti pats, gyvybės neatpirksi. Tai būtų negrįžtama žala.“

L. Slušnio teigimu, tais retais atvejais, kai rišimas prie lovos (fiksavimas) vis dėlto taikomas, nepilnamečio tėvai ar kiti artimieji „dėl to neturėtų kelti didelių dramų“.

„Medikai išmano protokolą ir žino, kaip jį naudoti. Liūdniausia, jei artimieji visa tai filmuoja ar fotografuoja ir skelbia viešai. Čia jau yra jų, tų artimųjų, problema. Ir šiuo atveju man, kaip specialistui, mažai rūpi, ką šneka mama, tėtis ar močiutė. Man rūpi, kaip jaučiasi vaikas“, – sakė L. Slušnys.

Tikslas: L. Slušnio teigimu, sujaudintas, agresyvus pacientas gali būti fiksuojamas (pririšamas) ne tik dėl to, kad nesukeltų žalos sau, bet ir medikams, kitiems aplinkiniams. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kodėl nepaisoma tėvų

Pasitaiko atvejų, kai tėvai priešinasi, kad jų vaikas būtų guldomas į ligoninės psichiatrijos skyrių. L. Slušnio žodžiais, jei vaiko sveikatai ar net gyvybei kyla grėsmė, medikai gali nepaisyti vaiko ar paauglio tėvų nuomonės.

„Kai atvažiuoja greitoji pagalba arba įžengiama į gydymo įstaigos teritoriją, žmogaus (ligonio) valdymą iš artimųjų – mamų, tėvų, senelių – ar kitų su ligoniu esančių žmonių perima medikai. Atvažiavo tarnybos, ir tai yra jų darbas, jų užduotis pasirūpinti tuo žmogumi. Jeigu jų priimti sprendimai bus netinkami, neteisingi, jie atsakys pagal įstatymą“, – pabrėžė politiku tapęs psichiatras.

Mediko tikslas – gelbėti vaiko sveikatą ir gyvybę. Visa kita yra šalutiniai dalykai, kuriuos aš vadinu miško ošimu.

Jo žodžiais, svarbiausias interesas yra žmogaus sveikata. „Tačiau žiūrint visiškai profesionaliai, pirmiausia rūpinamasi mediko sveikata. Esu daug dirbęs su skubiosios pagalbos medikais – mano žiniomis, medikai dažniausiai padaro daugiau nei turėtų – rizikuodami peržengia plonytes raudonas linijas, nes jie supranta, kad turi padėti žmogui. Dėl to jie stato save į pavojingas situacijas, gali nukentėti, o kartais ir nukenčia fiziškai. Mes turime saugoti medikus tam, kad turėtume, kas padeda kitiems žmonėms. Iš čia ir nuostata, algoritmas – pirmiausia medikas, o tik paskui – pacientas ir visi kiti“, – teigė pašnekovas.

Pasak jo, sujaudintas ligonis gali būti raminamas ir vaistais. „Yra vadinamoji cheminė fiksacija, kai suleidžiami migdomieji ar kiti raminamieji vaistai, kad žmogus nurimtų. Ir tai yra normalus reiškinys – lygiai taip pat kaip prieš atliekant operaciją reikia atlikti narkozę, prieš pradedant gydymą reikia, kad sujaudintas žmogus nusiramintų. Tačiau būna atvejų, kai negali vaistų naudoti, nes, pavyzdžiui, nežinai, dėl ko žmogus sujaudintas – gal jis yra pavartojęs kitų vaistų. Taigi, kol nežinai sujaudinimo priežasties, galima naudoti vadinamąją mechaninę fiksaciją. Tai irgi būdas nuraminti. Ji paprastai taikoma trumpam – tarkime, pusvalandžiui. Žmogus nurimsta, pradeda bendrauti, kalbėtis su medikais – fiksacijos nebereikia“, – aiškino L. Slušnys.

Jo manymu, visuomenė privalo suprasti, kad fiksacija taikoma ne be reikalo. „Jei mes bijosime prisiliesti prie paciento, tam pacientui gali baigtis labai prastai. Jis gal iššoks pro penkto aukšto langą. Ar mus, visuomenę, tokiu atveju įtikintų mediko pasakymas: „Jis buvo sujaudintas, bet aš nenorėjau, vengiau jį fiksuoti.“ Tokiu atveju visuomenė kaltintų mediką, kad kažko nepadarė“, – pavyzdį pateikė pašnekovas.

Kuriam reikia pagalbos?

Komentuodamas tuos itin retus, tačiau pasitaikančius atvejus, kai paauglių tėvai, priešindamiesi medikams, filmuoja, kas, jų manymu, yra neteisingai daroma su jų vaiku, ir tie vaizdai keliami į socialinius tinklus, L. Slušnys pabrėžė, kad tokiais atvejais gali kilti klausimas, ar pagalbos reikėjo tik vaikui, ar ir tėvams. Pašnekovo teigimu, kartais, stebint tėvų elgesį, tampa aišku, iš kur kyla vaikų problemos, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi.

„Kartais suaugusieji nesuvokia, kokį poveikį daro jų veiksmai. Nesuvokdami, ką daro, jie staiga tampa „labai tėvais“, nors, jei vaiko elgesys suicidinis, jie tam tikra prasme nebe tėvai. Čia jau tėvų galia baigiasi. Tačiau staiga imama rūpintis vaiku ligoninėje, nors rūpintis reikėjo anksčiau – tam, kad jis ten nepatektų. Vaikas atsidūrė ekstremalioje, pavojingoje gyvybei situacijoje, – L. Slušnio teigimu, kai vaikas, paauglys atsiduria medikų rankose, pasirinkimai yra tik du. – Aš visada sakau, kad medikai primintų šiuos pasirinkimus nepilnamečių tėvams: arba mes kreipiamės į policiją ir jūs aiškinkitės su ja, arba leiskite medikams daryti darbą, kurį jie turi padaryti. Nes tą akimirką, kai aš kaip specialistas savo rankose turiu paauglį, vaiką ir turiu priimti sprendimus, man tėvai nebeezistuoja. Jie egzistuoja tik tiek, kiek turi duoti sutikimą tam tikroms medicininėms intervencijoms. Mediko tikslas yra gelbėti vaiko sveikatą ir gyvybę, ir jis negali nuo to tikslo atsitraukti. Visa kita yra šalutiniai dalykai, kuriuos aš vadinu miško ošimu.“

Gali lemti išgąstis

Vis dėlto anksčiau psichiatru dirbęs politikas teigia, kad situacija, kai labai asmeniška vaiko, paauglio informacija apie jo sveikatos būklę paskelbiama socialiniuose tinkluose, ilgalaikio poveikio jam neturės.

„Ne toje situacijoje, kurią mes matome vaikui patenkant į ligoninę, yra problema. Problema yra laiko tarpsnis, per kurį vaikas atėjo iki tos situacijos. Tame laiko intervale reikia ieškoti problemos priežasčių, jas išsiaiškinti ir spręsti. Džiaugiuosi, jei psichiatrai suprato, rado jėgų, pasakė: šiam vaikui reikia pagalbos. Ir skyrė jam gydymą. O gydoma juk nebūtinai vaistais – gali būti skirta terapija, kita pagalba. Ir mamai, tėčiui galima paaiškinti, kaip reikėtų bendrauti, būti su tuo vaiku, kad antrą kartą nebūtų įkliūta į tokią pačią situaciją“, – įsitikinęs L. Slušnys.

Jo teigimu, ieškant tokio elgesio, kai tėvai užsipuola medikus, priežasčių, gali paaiškėti, kad tokį tėvų elgesį lėmė išgąstis.

„Iš išgąsčio, kad dabar kažkas kažką išsiaiškins, mama ima demonstruoti savo teises, galią. Tėvai gali išsigąsti, kad dabar vaikas pasakys, kad su juo netinkamai elgiamasi, arba gydytojai išsiaiškins, kad kažkas negerai namuose, negražiai pasirodysiu prieš gydytojus. Išgąstis, baimė, ir tada tu elgiesi blogiau už tą vaiką, kuriam tuo metu reikalinga pagalba“, – įsitikinęs medikas.

PAGALBOS TELEFONAI

Jaunimo linija

Budi savanoriai konsultantai, 8 800 28888, I–VII, visą parą, jaunimolinija.lt/laiskai.

Vaikų linija

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I–VII, 11:00–23:00, arba vaikulinija.lt.

Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)

Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai, 8 800 77277, II–VI, 16.00–20.00.

Vilties linija

Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai, 116 123, I–VII, visą parą.

Skambučiai šiais numeriais nemokami, juos apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.